Paskutinįjį lapkričio penktadienį su ne didžiausia (neretai ratiliokų būna ir dvigubai daugiau), bet vis tiek puikiai pasiruošusia ratiliokų grupe susirinkome į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą pasitikti besiartinančio advento. Eidamas per fakulteto kiemelį ir linktelėdamas Kalėdų bukui, svarsčiau, kiekgi čia žmonių susirinks. Iki pasirodymo buvo belikęs pusvalandis, tačiau kiemelis dar buvo tuščias. Prisijungęs prie grupės, besiruošiančios jaukioje auditorijoje su šiam fakultetui būdingomis dekoruotomis lubomis, išgirdau ir kitus, panašiai būgštaujančius. Vis dėlto niekas per daug nesijaudino, mielai būtume dainavę vien tik su dekanatu.
Visų mūsų džiaugsmui, nusileidę į kiemą sutikome būrį Vilniaus filosofų. Šie, matyt, išmintingai slėpėsi nuo žvarbaus oro ir pasirodė reikiamu laiku, kaip ir Saulė tik nuo Kalėdų pradeda drąsiau žėrėti naujai nukaldintais spinduliais. Dekanui tarus sveikinamąjį žodį, buvo įžiebtas vienatinis fakulteto kiemelio medis – bukas, ir scena atiteko „Ratilio“.
Pirmiausia išliūliavom žiūrovus ir save pačius iš dienos rūpesčių, kad padarytume vietos visiems vilkams, lapėms, meškoms ir kitai advento-Kalėdų dainų gyvūnijai iškišti nosis iš girios. Lapės pagauti taip ir nepavyko, užtat vilką puikiausiai iškamantinėjom ir pagyrūnę mešką, ketinančią įsiropšti į buką be liesvelių, šakelių ir kopynėlių, savo jėgas įrodyti raginom. Tada sukomės rateliuose ir džiaugėmės, kad prie šių adventinių žaidimų-ratelių prisijungė ir dalis auditorijos. Staiga aplink zuję žvėreliai spruko į pašalius, mat, žadėdamos smagias būsimas šventes, trumpam atvažiavo ir pačios Kalėdos.
Visą renginį tvyrojo labai jauki ir šilta atmosfera. Po pasirodymo šildėmės ir vaišinomės arbata, skaniausiais imbieriniais sausainiais ir žiemos sezono žvaigždėmis – mandarinais. Ko dar gali reikėti? Ramybėje išsiskirstėme, su pakilia nuotaika ir sušildytom širdim. Ačiū Filosofijos fakultetui už progą pasidalinti lietuviška, dzūkų dainose ir giesmėse išsaugota advento dvasia ir ją padaryti dar gyvesnę mūsų gyvenimuose.
Augustas K.
Tomo Tereko nuotr.
