Vìena – žinia, plintanti žodžiu: gyvas folkloras – iš lūpų į lūpas, bendrame žinojime, visų sąmonėje. Aprašyta istorija – kas kita; kiekvienos tautos siekis – savo istoriją apsirašyti, taip ne tik skleidžiant apie save žinią aplink, bet ir laiku į priekį, padedant pamatą istorinei sąmonei, taip pat ir mokslui. „Ratilio“ ansamblis 50-mečio sukaktį mini pradėdamas popieriuje guldyti savo istoriją: penkis dešimtmečius nuo pirmųjų iniciatyvų iki tvirto, klestinčio ansamblio.
Mąstant apie 51-us metus skaičiuojantį „Ratilio“ ansamblį, nebeužtenka folkloro kolektyvo kategorijos. Šalia „Ratilio“ istorijos – tiek viso folkloro judėjimo, tiek ir šalies istorija. Atsigręžus pusę amžiaus atgal – 1968-ieji. Nuo tada iki šiandien Lietuva liudijo folkloro ansamblių atsiradimą, suklestėjimą, šventė dainomis pagrįstą tautos vienybę, išsilaisvinimą, susidūrė su laisvę atgavusios valstybės iššūkiais. Taip „Ratilio“ rašėsi į stambesniąją istoriją; tačiau tuo pat metu vystėsi ir pats kolektyvas: vyresnės folklorininkų kartos ugdė jaunesniąsias, klojo pamatus, o kiekviena nauja karta, iki pat dabar, mokosi pamilti tautosaką ir rasti savo vietą folklore.
„Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ – knyga, sudaryta iš pokalbių. Mintimis apie ansamblį dalijosi visų laikų ansamblio vadovai, nariai, instrumentų meistrai, folklorinio judėjimo dalyviai. Norinčiųjų pasidalinti prisiminimais, žinomų „Ratilio“ vardų, netgi keliaujantį ansamblį svetur priėmusiųjų ieškojo ir jų apmąstymus įrašė ansamblio nariai, profesorė Ainė Ramonaitė ir Paulius Narušis. Knygos iš pokalbių idėja – neatsitiktinai folkloriška: gyvi pasakojimai tarsi skamba iš knygos savo minimaliai redaguota kalba, šnekėjimo tempu, intonacijomis. Patys atsidūrę pateikėjų vietoje, ansambliečiai ir ne tik išguldė savo pasakojimus spausdintuose puslapiuose, taip tapdami „Ratilio“ reiškinio liudytojais ir istorijos kūrėjais. (Ačiū Lietuvos kultūros tarybai, parėmusiai projekto idėją.)
Surinktas, užrašytas, tiriamas ir nagrinėjamas folkloras – svarbus tautos savimonės momentas. Visgi jis nebūtų folkloras be gyvo žmogaus, be sklindančio sodraus garso, be girdimo iš senovės atėjusio žodžio ir be jį tiesiogiai suvokiančiojo – atlikėjo. Taip ir ansamblio istorija sudėta į knygas užsitikrins nemirtingumą, tačiau (ypač folklore!) nemarūs dalykai – esantys žmonių lūpose, žmonių gyvenimuose. Tad pradedame 51-ąjį sezoną – ir toliau ratiliuojame.
Veronika
Seniausias Lietuvoje, bet visuomet jaunas ir veržlus! Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ – nuo 1968 m.