Paskutinį kovo šeštadienį Vilniaus ansambliai ir ugnies šokėjai budino Šventaragio slėnį. Saulei nusileidus sugaudė ragai, pučiami „ratiliokų“, ir įsižiebė fakelai šokėjų rankose. Mušant būgnui, vienas po kito jie apsupo pirmąjį kiaušinį slėnyje, šokdami aplink jį tamsėjančiam slėny tarsi norėdami pažadinti kiaušinį iš miego. Greit visas slėnio parkas sužibo žvakių šviesa, o šokėjams pinant ugnies kasą antro kiaušinio link pasigirdo giedorių giesmės kiaušiniui ir žemei ir taip prie visų septynių kiaušinių. Šitaip stengėmės žemę išbudinti, pavasarį prisijaukinti. „Ratiliokai“ sulaukę savo eilės užgiedojo supuoklinę dainą, švilpavo lumzdeliais ir skudučiais, giedojo sutartines bei dainas saulei, medžiams ir meilei (nors ir su „didele utele“). Galiausiai lipome į kalną lydimi Labanoro dūdų ir žiebėm ugnį – ženklą visam Vilniui ir pasauliui, kad šviesa nugalės tamsą! Tebūnie ir Jūsų namuose šviesu ir šilta, o širdyse ramu!
Paulius N.
