Ratilio kelionė po Aukštaitiją liepos 20-22
I diena, penktadienis, Pauliaus veizėtuvais
Iš Vilniaus važiavome miškais, maloniais akiai ir šaukiančiais sustoti, viliojančiais minkšta paklote, pušų kvapu ir grybų gausa. Pirma stotelė netoli Švenčionių - Mėžionių kaime. Sustoję pradžioje, išėjome žygin vienintele kaimo gatve ir netrukus išvydome senąsias rąstų trobas ir tvartus. Kaime šiuo metu jau įvairūs vaizdai, nuo žolėmis užžėlusių daržų iki miestietiškai išpuoselėtų vejų. Naujų savininkų išmoningos modernios statybos ant senovinių namų sienų kėlė nuostabą ir liūdesį.
Toliau aplankėme Švenčionių Nalšios muziejų, kuriame sukaupta krašto archeologinių, buitinių, amatų eksponatų, susipažinome su nalšėnų krašto istorija. Nuvykome ir į gražųjį Cirkliškio dvarą, kuriame daugiausia dėmesio sulaukė neįprastas augalas pūkenis, gražiais rausvais pūkuotais žiedais. Tokio visi norėtų po langais. Pasukę Ignalinos link po liepomis glostėm šikšnosparnius. Netoli Ginučių ieškojom bičių bitininkystės muziejuj, maudėmės lietuje ant Ladakalnio. Jau saulei artėjant prie horizonto papildę karavaną patraukėme į nakvynės vietą Varniškėse. Čia mokėmės patamsiais šienauti dalgiais, kepėm gardų šašlyką ir miegojom saldų miegą.
II diena, šeštadienis Justino kukulainėm
Šeštadienio rytą pasukome link Salako į Gražutės regioninį parką. Lankytojų centre mus pasitiko gidas Vytautas, kuris supažindino su krašto istorija, pristatė parką, lankytinas gamtos ir kultūros vertybes. Čia pat yra ir jūrų muziejus, kuriame eksponuojama daugiau nei 3000 mokytojos Vidos Žilinskienės surinktų eksponatų iš visų pasaulio jūrų. Tęsėme kelionę po Zarasų apylinkes. Užkopėme į Degučių piliakalnį, valgėme mėlynes ir turėjome puikią progą pasisupti ant raisto iki blauzdų įsmukę į šlapias samanas. Kitas kelionės taškas – Antalieptė. Ratilio merginos čia spėjo ir atitartinę pagiedoti, stovėdamos ant Šventosios upės beveik tiesiogine šio žodžio prasme. Upė čia teka specialiu vamzdynu į Antalieptės vandens jėgainę, kurios galia apytiksliais skaičiavimais vertinama 1 tūkstančiu elektrinių arbatinukų. Toliau mūsų laukė Šavašos pažintinis takas, apeigų akmuo su dubeniu ir puikūs gamtos vaizdai. Dar spėjome aplankyti Dusetas kur vyko vėžių valgymo šventė. Vakarėjant įsikūrėme mūsų Monikos sodyboje ant ežero kranto, čia Ratiliokų laukė dar vienas ilgas ir smagus vakaras. Svarbiausias ir smagiausias (o kai kam ir netikėčiausias) vakaro įvykis buvo ansamblio naujokų krikštynos, kurių apeigos vyko pagal ansamblio tradicijas.
III diena, sekmadienis, Kristinos žiūronais
Kadangi per pirmąsias dienas daaaug ko išmokom ir pamatėm, trečiąją dieną paskyrėm iškilmėm ir poilsiui. Beprotiškai fantastiškai papusryčiavom jau paburbuliavusių, bet dar nepakrikštytų Ratiliokų pagaminta kiaušiniene, pasidžiaugėme nuostabiu rytu pas Moniką ir išdundėjome link Zarasų, kur mūsų jau laukė mėlynakiai ežerai. Toliau keliavome link Stelmužės ąžuolo, kur vadovei apšlaksčius tyriausiu Aukštaitijos šaltinių vandeniu, 7 seniai nauji Ratiliokai pagaliau tvirtai prisiekė jais likti iki savo dienų galo. O tada kaip ir priklauso tokia proga – vaišės! Vilmos tėveliai pakvietė skaniausios ir sočiausios Aukštaitijoje daržovienės – ir aš ten buvau per barzdą varvėjo, pilna burna buvo... Per tuos džiaugsmus nepaminėjau, kad Molėtų observatorijoje į žvaigždes žiūrėjom ir Bebrusų ežere plaukiojom.
Graži ta Lietuva. Dūšia atsigavo, galvos prasivėdino, širdis dainavo...:)
