Ratiliokams jau tradicija tapo kiekvieną pavasarį keliauti prie jūrų marių kviesti Jurgio atrakinti žemės, išleisti žolės... Šį kartą tai buvo tarptautinis Jurginių papročių festivalis Palangoje. Gražų penktadienio pavakarį susirinkom visą mantą bei instrumentus ir dainingai linksmai skriejom autobusu pasisveikinti su jūra. Atkeliavome tiesiai į naktišokius, kuriuose jau buvo prasidėjusios visos linksmybės: bretoniškais ritmais sukom ratelius ir pirštelius, trypėm estiškas polkutes, lietuviškus trepsiukus, valsus ir lelinderius ir visokius kitokius įvairių tautų šokius. O po jų kaipgi nenueisi prie jūros panaktinėti. Ant tilto taip sušalom, kad teko kaip pingvinams susispiesti į šiltą mielą ratuką... Taip bekrizendami ir draugų iš „Poringės“ ansamblio sulaukėm. Šiek tiek kartu pažaidę įvairių tradicinių žaidimų bei padainavę, kas kur išsiskirstėme į jaukius savo kambarėlius kaupti jėgų rytdienos kieminėjimams.
Rytas išaušo ne toks saulėtas, kaip visiems norėjosi, tačiau svarbiausia, kad nelijo, o ir nuotaika buvo visai pakili – visgi Jorė, taip ilgai laukto pavasario šventė! Dalis ratiliokų sudalyvavo šv. Jurgio atlaiduose ant Birutės kalno ir sugiedojo keletą ypatingų „kantičkų“, kita dalis blaškėsi po miestelį ir mėgavosi karštais šokoladiniais vafliais, šoko trypė su „Raskilos“ ansambliečiais, apžiūrinėjo tautinio kulinarinio paveldo mugę, palaikė scenoje koncertuojančius kitus folkloristus, o vėliau ir patys turėjome nediduką pasirodymą. Po koncerto visi išsiruošėme į tradicines, baisiai smagias eitynes, su visokiausiom dainuškom, šokiais, muzika ir pokštais. Prisilinksminę sugužėjome į parką, kur pasklidome būriais palei tvenkinukus, ir visus apėmė rami rimtis aplinkui aidint skudučių, lumzdelių, švilpukų, dūdmaišių, sutartinių ir kitoms nuostabioms dainoms. Kiekvienas mintimis budinom žemę, kvietėm gyvastį greičiau prasikalti pro minkštą žemės luobą, skleisti savo žalumą, savo gyvatą ir džiuginti visą svietą. Suklegėję į kitas parko vietas dūzgėm byzgėm įvairiausiais tradiciniais žaidimais, kol galiausiai įkopėm į Birutės kalbą, ant kurio, su šv. Jurgio raktais pagaliau „atrakinom“ žemę. Net ir saulutė buvo trumpam iškišusi silpną savo spindulėlį pasveikinti mus.
Jurginės – didžiausias džiaugsmas ne tik piemenėliams bei arkliaganiams, bet ir gyvulėliams, kurie po ilgos žiemos pagaliau gali pasiganyti po vešinčias pievas, paragauti pirmųjų šviežios žolytės stiebelių. Neveltui šįkart buvo prisimintas ir žirgas – savo įspūdingu pasirodymu ant jūros kranto visus miesto senbuvius bei svečius žavėjo raiteliai su žemaitukais, įkūnijantys šv. Jurgį, nešini Žemaitijos vėliava. Jie ietimis bei strėlėmis „nugalabijo“ ugnimi ir kibirkštimis besispjaudantį smaką – viso to, kas sena ir nebereikalinga, simbolį. Po viso šio reginio keliavome į naktišokius, pasveikinome savo bičiulius „Mėguvos“ ansambliečius gražaus jubiliejaus proga, smagiai pasišokome, o rytojaus dieną linksmybes tęsėme Skulptūrų parke žaisdami muštuką, senovinį piemenų žaidimą, pasivėžindami vežimaityje, ir, žinoma, kaip ir kiekvienais metais – kepdami pačią skaniausią pasaulyje piemenėlių kiaušinienę. Niekur kitur tokios skanios neparagausi, tik Palangoje, ir tik per Jurgines! Ir aš ten buvau, alų gėriau, žuvienę ryjau, kiaušinienę lapnojau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau, į autobusą vėlavau, draugus papiktinau. Bet buvo verta!
Ieva K.
