Naujienos
Festivalį „Skamba skamba kankliai“ tradicinės kultūros entuziastų padangėje priprasta vadinti didžiaisiais folkloro atlaidais. Kaip jau būna, dažnai kartojamas pasakymas nublanksta ir kartais nesuprasi, ar čia mes, ar pati kalba nesąmoningai mumis kalbėti pradeda. Kodėl atlaidai? Kai pagalvoji, akivaizdu – paskiras, unikalias ansamblių bendruomenes, nelyg po apylinkę pasklidusias šeimynas, festivalis surenka draugėn. Kaimynui per petį plekšnojam, apie rimtus ir nelabai reikalus pasikalbėdami džiaugiamės, naujienomis pasidalinam. Žinoma, be kermošiaus saldainių atlaidai nevyksta – taip ir Festivalis iš didžiosios f turi nepakeičiamus atributus, kasmet grįžtančiai šventei būtinus pasikartojimus. Šiemet vėl gaũdė „Pasidainavimų vakaro“ kiemelis, kur ir mūsų aukštaitiškoji, plačioji „Kai saulyte patekėja“ budino svietą. Paslaptingu „Sutartinių taku“ penktadienį darsyk nuvedė Bernardinų sodo keliai, čia sušokome ir naująjį hitą – improvizacijų metamorfozę „Išvedėmo ožėlį“. Sutartuvininkės stulbino žiūrovus tiesiog jų akyse virsdamos žuvytėmis ir drambliukais, gracingomis balerinomis ir Stepono Batoro dvaro bajorėmis. Vėliau galingi festivalio svečių pasirodymai, čiulbučių subtilybės, jaunimo vakaronė, naktišokių siausmas, sekmadienio nuovargis, net dalyvių eisenos sukeltos, vakarinės saulės nutviekstos Bernardinų takų dulkės – vėl dūšią gaivino viskas, kas kelintus metus ratiliuojant tampa taip pažįstama ir brangu.
Įspūdingas buvo Jurginių savaitgalis. Tai buvo antrosios mano Jurginės Palangoje, todėl dar tik besiruošiant išvykti jau buvo virpuliukas, kiek daug bendrystės ir dainų laukia. Dainos ant tilto naktį kaip visada buvo šio renginio vidinis ansamblio atidarymas.
Velykas grait praėje: spėjam tik bažnyč’s sutvarkyt’, mišios’ pabūt’, nuolat skubanče kuniga pamoksla išklausyt – gi kėp tyč par darbymeti jam i suserg koks kэtos parapijos klebons, – nu i ketu kasmet tradiciške priklausančių darbų i smagumų nuveikt, o jau i švente baigias. Smag, ka tenk bent gimins susitikt, bu jo pirmadiens i vėl unt darbs ir moksls reik’ važiuot’.
A tad trump savaite grait pralak’. Darbų piln, a dienos tik keturios – tigi darbs tik nuo antradiene, ir kaip mat – vėl’ savaitgal’s. Sakyset’, reik tad pailsэt’, padrybsot’ – o man kniet’ į Atvelyke šventė nuvažiuot’. Tėp ti ves skubam, lekiam, darbų piln, atroda, nieka svarbiau nėra. Betgi geriaus’ poils’ – nusiramint’, tradicijs atsiment’ i kart su vэsės dalyvaut bendram pasibuvim’.
55-erių metų jubiliejų švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ pristato įspūdingą projektą – Lietuvos etnografinį peizažą apžvelgiantį didžiulį elektroninį leidinį „5x5 tradicijos: Lietuvos etnografinių regionų folkloras“.
„Jūs ne choras, jūs folkloras!“ – repeticijoje garsiai sušuko režisierė Leokadija. Taip taip, mes tikrai nesame choras, tačiau kaip ir režisierė tikime, jog folklorą scenoje galima pateikti įvairiai. Tuoj papasakosiu, ką turiu omenyje.
Naujausi leidiniai
Ratilio
Naujienos
Etnosocializacija
Nariams
Seniausias Lietuvoje, bet visuomet jaunas ir veržlus! Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ – nuo 1968 m.
The oldest one in Lithuania, yet always young and dashing! Vilnius University Folk Ensemble "Ratilio" – since 1968.