Vieta. Mokykla, kurioje ir šalia kurios vyksta visas veiksmas, šalia nedidelio miškelio, greta ganosi karvutės, krypuoja ančių šeimynėlė... Už kelių šimtų metrų savo vandenis purslena Užupė – tikra palaima sušilusiems šokėjėliams bet kuriuo paros metu. Šalia dvi parduotuvės, nepaliaujamai tiekusios visiems įvairiausių skaniausių ledų (ir ne tik) porcijas. Pjaunami aukso spalvos laukai aplinkui ir šviežių obuoliukų kvapas jau primena, jog vasara pasiekė savo brandą...
Laikas. Pats šilčiausias ir pats geriausias, tačiau neišvengta ir gaivinančio lietaus su perkūno giesmėmis.
Užsiėmimai. Patys įvairiausi: nuo puodukų ir puodynėlių lipdymo, žvakių liejimo bei šaukštų skobimo, batikos, juostų vijimo, žalvarinių papuošalų gamybos iki tradicinio dainavimo ypatumų, kankliavimo mokymosi, grojimo bubinu. Žinoma, ir patys šokių mokymai – lietuvių, latvių, baltarusių, lenkų... Kiekvienas galėjo vis kur parodyti savo gabumus, išmėginti savo galimybes.
Vakaronės. Pasiutėliškai fantastiškos bei spalvingos! Vienam gale gali sukti ratus griežiant lenkų Mazovijos užburiančiom melodijom (šitaip sukantis obereko ir mazureko ritmu gali ir į kitą pasaulį lengvai „nusinešti“...). Kam įdomesni buvo kitų tautų ar savi šokiai, galėjo juos šokti lauke, ant žolytės, kuri, tiesą sakant, vėliau tapo plynu smėliu ir didžiuliu dulkių debesiu kilo virš smagiai trypiančiųjų galvų. Didelė pagarba muzikantams, kurie nepailsdami virkdė savo garmoškas, skripkas, bubinus... Pailsę muzikantai keisdavosi vieni su kitais, ir šitaip vožiniai užsitęsdavo iki ankstyvų paryčių, kuomet pilną mėnesėlio blyną suryti grasindavo ryto žara. Po vakarėlių, žinoma, visi gaivintis: kas į dušus, kas į upelę, kas į „Bohemijos pelkę“ pablūdavoti. Kas ta pelkė? Ogi žmogeliai, kuriems šokių negana, ir kurie turi linksmą dūšią vožintis iki kol gaidžiai ims giedoti (arba kol pasipiktinę aplinkiniai laikinieji miškelio gyventojai nesiima derybų dėl brangaus miego). O Didžioji vakaronė tęsėsi iki aušros! Nors kur čia aušra – jau beveik ir pusryčių metas buvo, šaunuoliai! Pusę aštuonių ryto šokėjėliai dar šoko „Garais dancis“, kuris Latvijoje, o beje ir Lietuvoje, yra visiems gerai žinomas kaip paskutinysis vožinio šokis. O kai šokėjėliai išsiskirstė užtarnauto poilsio, liko dar veteranų šiaip sau garmoška pagriežti... Ech, ta geroji folkloro dūšia!
Talentų vakaras. Buvo tikras lobis! Tiek visokiausių talentų an mūs svieto yr! Nuo seniai susidainavusių iki stovykloje gimusių, nuo jungtinių iki pavienių, nuo kankliavimų iki dviratininkų, nuo lietuviškų, slaviškų dainų iki improvizuotų instrumentinių ir neinstrumentinių pasirodymų. Ir mes, ratiliokų šmotelis, neplanuotos kelionės kartu su „Kuparo“ ir keliais kitais žmogeliais susibūtėm į jungtinę „Kuparas, Ratilio ir stribukai“ kapelą. Mum buvo smagu, o iš šokti puolusios minios supratome, kad ir aplinkiniams smagu buvo. Beje, didelį įnašą davė ir prie mūs prisijungęs mielasis latvis Oskars bei kuparietis, talentingasis visų instrumentų, o ypač skripkelės, meistras Darius. Šauni kompanija buvo!
Užklasinė veikla. Ji man patikdavo bene labiausiai. Nes viskas vykdavo taip spontaniškai, netikėtai, neplanuotai, o koks malonumas! Pasivaikščiojimai prie upės su dainomis ir įvairiausiomis pokalbių temomis, maudynės naktį mėnulio šviesoje, pasidainavimai atokiuose kampeliuose, suimprovizuoti šokiai antrojo mokyklos aukšto koridoriuje, „skanūs“ poguliukai, ledų valgymai... Ir dar: kaip šaunu buvo išgirsti tradicinę airių bei bretonų muziką! Ji buvo atliekama ne šių tautų atstovų, o draugėn susibėgusių baltarusio Aleksei (armonika), lenko Piotr (smuikas) ir lietuvio Manvydo (dūdelė). Tiesiog tobulai susigrota, o kokios vingrios tos melodijos, ech! Nuostabi muzika, nuostabus laikas...
Tai va. Ir mes ten buvom, daug pieno gėrėm, batus sudilinom, kojas išmiklinom, naujų darbų ir šokių išmokom ir naujų bičiulių susiradom...
Ieva K. apie IX tarptautinę tradicinių šokių ir amatų stovyklą, vykusią Paluknyje, Trakų raj., 2012 m. rugpjūčio 1-5 d.
Stovyklos organizatorius: Tradicinių šokių klubas
Nuotraukos iš stovyklos:
