"Universitas Vilnensis" 2008 m. Nr. 2 (1686)
Kuo gi šiandien gyvena Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio"? Ogi šokiais, dainomis ir muzikavimu įvairiais liaudies instrumentais: rengiamės jubiliejiniam koncertui. Ansamblio istoriją galėtų ilgai pasakoti daugybė žmonių, kuriuos sieja ne tik liaudies dainos ir šokiai - dar ir ekspedicijų, ir kelionių prisiminimai. Na, o ką paporinsime mes, gimusieji maždaug tada, kai ansamblis jau buvo „suaugęs", pasibėgiojęs po Lietuvos miestus ir kaimelius, spėjęs pasidairyti ir po užsienius... Kaip, kur ir dėl ko susirenkame ratiliuoti šiomis dienomis?
Vienas iš svarbiausių dalykų ansambliui - laikytis tradicijų: tiek senųjų, atėjusių iš pirmųjų „Ratilio" kartų, tiek naujesnių, kurias po truputį formuojame mes patys. Į ansamblį vis ateina jaunų žmonių, kurie dainuoja senelių dainas ar pagriežia savo krašto melodijų - tai mums didelis turtas, nes atsinešama gyvoji tradicija, tarmė, dainavimo, grojimo maniera. Bet folkloristams paprastai knieti susipažinti su visų Lietuvos regionų liaudies turtais - pajusti žemaitiškų dainų gelmę ir aukštaitiškųjų lyrizmą, dzūkiškųjų ilgesingą minorą ir užburiantį Klaipėdos krašto dainų paslaptingumą. Viena - išmokti to iš knygų ir įrašų, ir visai kas kita - įsiklausyti sėdint ant suolelio greta dainuojančios šimtametės močiutės. Be to, beklausant dainų ar kaimo žmonių išminties, skanauti gardžios dzūkiškos grybų sriubos ar žemaitiško pyrago su medumi. Tiesiog pabūti toje aplinkoje, kur daina gimė, ištisus dešimtmečius keliavo iš lūpų į lūpas. Šios patirties turime ir mes - už ją dėkingi vadovei Zitai Kelmickaitei, su kuria kelerius pastaruosius metus lankėmės pas Dzūkijos ir Žemaitijos kaimų žmones, kalbinome, klausėmės, vėliau ir patys išmokome jų dainų. Ne viena jų jau nuskambėjo ir tradiciniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai", linksmino ar graudino žmones kituose koncertuose.
Prie senųjų kolektyvo tradicijų šliejasi ir keletas naujesnių. Kad ir Naujųjų metų sutikimas drauge, paprastai kur nors kaime, kur fejerverkus pakeičia žvaigždėtas dangus, o miesto triukšmą - šokiai, dainos ir - būtinai sušokama sutartinė apie žvirblelį. Kam? Galbūt tam, kad besisukdami ratu tai į vieną, tai į kitą pusę įsuktume gyvybingą, smagų metų ratą. Po pusmečio, Joninių naktį - taip pat jau tradiciškai svetingoje Ramonų sodyboje prie Neries ir Aliosos upelio kasmet vis išradingiau „krikštijame" tais metais į ansamblį atėjusius žmones. Be to, kiekvieną gruodį susėdame aplink stalą ir palydėti metų - pasidalyti Kūčių vakaro valgiais, padainuoti Advento dainų ir pažaisti žaidimų.
Na, o kas gi nauja nutiko per pastaruosius metus? Didžiausias pasikeitimas tas, kad šį rudenį ilgametė ansamblio vadovė, tikra „Ratilio" mama Zita Kelmickaitė patikėjo kolektyvą instrumentinės grupės vadovei Mildai Ričkutei, o dirbti su muzikantais nuo šiol ėmėsi Kristina Aponavičiutė. Taip prasidėjo naujasis sezonas - iš visų pakraščių į Vilnių vėl sugužėjo ansamblio nariai, sulaukėme nemažai naujų žmonių ir vėl įsisukome įsiratiliavome į senų ir naujų melodijų verpetus.
Daug džiaugsmo suteikė galimybė įsigyti naujų tautinių kostiumų - už tai nuoširdžiai dėkojame Vilniaus universitetui ir visomis smulkmenomis besirūpinusiai vadovei Mildai. Smagiausia, kad visame tame turėjome galimybę dalyvauti ir patys - pasižvalgyti, pasidomėti, kokios prijuostės, galvos dangos, sermėgos būdingos vienam ar kitam regionui, kuris drabužis puošnesnis, kuris sijonas smagiau sukasi šokant trypiant... Besimatuodami grožėjomės vieni kitais - tikrais žemaičiais, aukštaičiais, dzūkais, suvalkiečiais, Klaipėdos krašto lietuvninkais, pasidabinusiais lyg į dideles iškilmes. Tad visus folkloro ir „Ratilio" bičiulius į tokią šventę kviečiame balandžio pradžioje - štai tada tikimės ir išvysti vieni kitus visame gražume.
Taigi - iki susitikimo balandžio 5 d. 15.00 val. VU Kultūros centro (Čiurlionio g. 21) Didžiojoje auloje - pasidainuoti, pašokti, draugėj pabūti, prabėgusias dienas prisiminti ir šiomis pasidžiaugti.
Šaltinis: http://www.vilnensis.vu.lt/news/155/32/
