LIANA BINKAUSKIENĖ, „UNIVERSITAS VILNENSIS“
 
Sausio 26 d. Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ šventė 45 metų sukaktį. Tai vienas iš seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje. „Ratilio“ per 45 metus lankė daugiau kaip tūkstantis studentų. Kiekvienas jų čia paliko savo indėlį – dalį širdies, triūso, jaunatviško šėlsmo ir folkloro muzikos įrašų. O iškovoti laurai ir pripažinimas – nenuilstančių vadovų ir jaunatviškos energijos bei smalsumo vedamų studentų įnašas.
 
Kur slypi kolektyvo stiprybė?
45 metus sukantis ratą „Ratilio“ yra pats seniausias folkloro ansamblis Lietuvoje ir kartu visada jaunas. Ansamblio vadovė Milda Ričkutė džiaugiasi, kad kasmet atsiranda vis naujų „perliukų“, kurie papuošia kolektyvą ir rengiamas programas. Tačiau ar to užtenka, kad kolektyvas būtų darnus? Kur slypi ratiliokų stiprybė? Jaunatviškumas, entuziazmas ir brandus požiūris į folklorą, pagarba žiūrovui ir klausytojui, atsakingumas reprezentuojant savo kultūrą, bet kartu ir neblėstantis noras improvizuoti ir šviežiai išgyventi protėvių reliktą – tokius kolektyvo bruožus vardija ratiliokė Goda Sungailaitė. „Studentiškas laikotarpis – bene gražiausias tarpsnis kiekvieno bręstančio ir augančio žmogaus gyvenime. Dar daug kas neatrasta, bet atradimai vilioja, o „Ratilio“ atlieka kelrodžio, neleidžiančio išklysti iš kelio, padedančio atrasti ryšį su senosiomis tradicijomis, pažinti kiekvieno lietuvio pradą, vaidmenį“, – sako ansamblio narė Julija Lazauskaitė. „Galbūt mūsų stiprybė ta, kad esame ne tik ansamblis, į kurio repeticijas susirenkame dukart per savaitę, bet ir labai didelis draugų būrys, netgi, sakyčiau, šeima, kurioje gali jaustis saugus, suprastas ir palaikomas“, – mano Ieva Kisieliūtė. Būtent iš to ir kyla ansamblio narių susiklausymas ir gera nuotaika koncertuose, festivaliuose ir kituose renginiuose.
 
Kalbantys tarmiškai – kaip brangakmeniai
Ansamblyje dalyvauja Vilniaus universiteto studentai: filologai, medikai, biologai, fizikai, matematikai, kultūros istorikai, informatikai, chemikai, vadybininkai, teisininkai ir kiti. Aktyvūs ir dėstytojai – doc. dr. Ainė Ramonaitė ir lektorius Andrius Petrašiūnas, darbuotoja Lina Stokaitė-Janonienė, alumnai Veronika Vorobjova-Gendrikienė, Justinas Kilpys, Kristina Černaitė, Giedrė Žiogaitė, Neringa Jasiūnaitė, Monika Pranskūnaitė, Aistė Pronckutė, Ieva Kisieliūtė, Julija Lazauskaitė ir kt.
Daugelis ansamblio narių – miestiečiai, tačiau yra ir tikrų regioninių kraštų atstovų: žemaičių, dzūkų, aukštaičių ir suvalkiečių, šnekančių savo krašto tarme. Dainų, šokių, ratelių ansamblio dalyviai mokosi ne tik iš tautosakos rinkinių. Konkrečią folkloro tradiciją jie stengiasi perimti iš kaimo dainininkų, pasakorių, muzikantų, su kuriais bendrauja ekspedicijose. Ansamblio vadovė pripažįsta, kad kuo toliau, tuo mažiau sulaukia kolektyve studentų, kalbančių tarmiškai. Tačiau, anot jos, kalbantieji tarmiškai ne tik nesivaržo, bet netgi didžiuojasi prieš tuos, kurie neturi tarmės. Šiandien kalbančius tarmiškai folkloro ansamblyje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, jie – kaip brangakmeniai.
Ansamblyje skamba ir senieji lietuvių liaudies muzikos instrumentai – ragai, daudytės, skudučiai, diatoninės kanklės ir kt. Vėlyvesniąją kapeliją sudaro: bandonijos, armonikos, smuikai, basedlė ir kiti smagūs instrumentai. Ypatingą vietą programose užima archajiškasis lietuvių folkloro žanras – sutartinės.
 
 Kuo šiandieniniam jaunimui patrauklus folkloras
 Kodėl šiandien jaunimas dainuoja senovines dainas, domisi nykstančiomis tarmėmis, tautosaka? Ratiliokė G. Sungailaitė mano, kad dabartinė kultūra (bendravimo būdas, šiuolaikinė muzika ir klubiniai šokiai) nepajėgi atsakyti į rūpimus klausimus ir mokyti harmoningai gyventi, suprasti savo prigimtį ir paskirtį: „Mes turime didelius išminties lobius, užkoduotus dainose, tautosakoje, kuriuos tik reikia norėti suprasti ir net labiau pajusti ir išgyventi. Folklore galime atrasti svarbiausių dalykų: į jį atsigręžę ir įsigilinę mes jaučiame ryšį su visata, su aplinkiniais žmonėmis, jaučiamės savo likimo kalviais ir galime laimingai gyventi savo autentiškus gyvenimus.“
„Mūsų tautosakoje slypi neišsenkami lobynai ir užkoduotos žinios apie pasaulį, gamtą, moralines vertybes. Prarasdami jas, mes prarandame savo stuburą ir tampame tarsi be veido, švenčiame kalendorines ir kitas šventes, bet nebesuprantame, nebepajuntame jų esmės. Todėl folkloro, tradicijų, amatų puoselėjimas, pritaikymas šių dienų reikmėms turėtų būti svarbus ne tik kiekvienam lietuviui asmeniškai, bet ir visai tautai kaip vienetui. Jaunimas yra ypač jautrus tapatybių paieškose ir dauguma sąmoningai arba bent jau intuityviai patraukia savo paveldo link. Vieni tik šiek tiek „užkabina“, kiti ima gilintis nuodugniau. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje yra be galo daug jaunimo folkloro ansamblių ir jaunų žmonių, besilankančių folkloro festivaliuose bei koncertuose. Tuo galime tikrai didžiuotis“, – pritaria ir ratiliokė I. Kisieliūtė.
 
Užsienyje jaučiasi daug didesni savo šalies patriotai negu Lietuvoje
Pagrindinė Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ veikla – perimti ir puoselėti tradicinės kultūros palikimą, koncertuoti įvairiose Lietuvos vietovėse, universiteto ir Vilniaus miesto renginiuose,  folkloro festivaliuose, kalendorinėse šventėse, vakaronėse, įtraukiant ir žiūrovus. Nemažai koncertuota ir užsienyje: JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Kipre, Italijoje, Čekijoje, Latvijoje, Karelijoje ir kt. Lygindama koncertus Lietuvoje ir užsienyje, ansamblio vadovė M. Ričkutė sako, kad užsienyje jie jaučiasi daug didesni savo šalies patriotai negu Lietuvoje. „Mes labai didžiuojamės tuo, kad esame lietuviai, turintys pačią seniausią kalbą ir tokį turtingą kultūrinį palikimą – tautosaką ir muzikinį folklorą. O žmonės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje labiau domisi kitų šalių tradicinės kultūros ypatumais. Mūsų folkloro palikimas yra labai gausus, tuo kitos šalys nelabai galėtų pasigirti. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių domisi folkloru, kalendorinėmis šventėmis, papročiais, tradicijomis, tradiciniais amatais, kulinariniu paveldu ir t. t. Atlikus Vilniaus gyventojų apklausą apie populiariausius renginius Vilniaus mieste, atsakymai buvo tokie: 1 vieta – Kaziuko mugė, 2 vieta – tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Bent jau vilniečiai neabejingi tradicinei kultūrai.“
 
Kolektyvo tradicijos – jų pačių rankose
Patys ratiliokai ne tik domisi senosiomis tradicijomis, papročiais, bet ir kuria savas tradicijas, suburiančias kolektyvą. Beveik kiekvieną savaitgalį kas nors organizuoja kokią pažintinę išvyką į gamtą, dviračių žygius, pasivaikščiojimus, plaukimą baidarėmis, įvairias talkas ar kitokias pramogas. Kiekvieną vasarą vyksta naujokų krikštynos, rengiami „ratiliokiški“ mergvakariai (irgi kasmet, kartais net 3 ar 4). Kasmet prieš Kalėdas susirenkama kartu pavakaroti, ant stalo puikuojasi kūčia ir kitos vaišės, skamba advento dainos, dovanojamos dovanos. Jau antrus metus iš eilės būtent per šį susibėgimą renkami metų ratiliokai, metų šokėjai, netgi metų „pravalai“. Naujuosius metus jie taip pat sutinka kartu pas ką nors namuose ar sodyboje. Jau tradicija tapo Jorę švęsti Palangoje, o štai Rasas – pas doc. dr. Ainę Ramonaitę sodyboje arba ant Lubinų kalno (Kelmės r.) su gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubu „Aukuras“. Jei kuri „Ratilio“ mergina rengiasi tekėti, mergvakaris garantuotas. Jei kuri ratilioko šeima susilaukia vaikelio – keliaujama palankynų. Kartu švenčiamos Užgavėnių, Jurginių, Rasos šventės, kolektyvą buria kasmetinės kelionės po Lietuvą ar į tarptautinius folkloro festivalius, kuriuose susitinkama ne tik su lietuvių, bet ir su kitų šalių bendraminčiais. „Apskritai susitikimams progų neieškome – susigalvojame ir nukeliauti į mišką grybauti, ir paplaukioti Trakų ežerais, susiruošiame į kokį žygį arba kartu slidinėti. Iš tiesų nemažai laiko praleidžiame kartu, nes su ratiliokais gera!“ – sako I. Kisieliūtė.
 

Artimiausi renginiai

<<  <  Birž. 1984  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
      1  2  3
  4  5  6  7  8  910
11121314151617
18192021222324
252627282930 

Naujausi leidiniai

Paremkite mus

Go to top