Ratilio

Wczoraj w Narodowym Muzeum odbył się tradycyjny przedświąteczny koncert, poświęcony muzyce ludowej i folklorowi, będącymi przejawami prastarej kultury duchowej. W tegorocznym koncercie, który wzbudził szczególne zainteresowanie, uczestniczyła grupa folklorystycznego zespołu „Ratilio” z Uniwersytetu Wileńskiego, wykonująca specyficzny rodzaj śpiewów w litewskim folklorze – sutartinė.

Uczestnicy koncertu mogli też obejrzeć unikalną wystawę – po raz pierwszy zebrane przez Wileńskie Centrum Kultury Etnicznej z całego kraju tak zwane wiszące sady - najlepsze wyroby ze słomy, należące do elementów starej kultury.

Wystawa, której będą towarzyszyły nauka wykonawstwa starych śpiewów oraz techniki wyrobów „wiszących sadów“, potrwa do 26 stycznia przyszłego roku.

Šaltinis: http://pogon.lt/wiadomosci/1203-przedswiateczny-wieczor-etnograficzny-.html

Gruodžio 14 d. Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko respublikinė sutartinių šventė „Sesė sodų sodina“.

Tai jau ketvirtas giedotojų sambūris, organizuojamas Kauno rajone. Sutartines giedojo kolektyvai „Ratilio“ (Vilnius), „Sasutalas“ (Kaunas), „Altonė“ (Zapyškis), „Jorė“ ir „Viešia“ (Neveronys), „Kupkėmis“ (Kupiškis), „Imsrė“ (Jurbarkas), „Vijūnytė“ (Salamiestis).

Visas straipsnis: http://alkas.lt/2013/12/17/zapyski-dziugino-respublikine-sutartiniu-svente/

Gruodžio 15 d. 15 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1), vyks koncertas „Vidury lauko grūšelė“.

Renginyje koncertuos Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinių atlikėjų grupė, daugelio instrumentų atlikėjas Saulius Petreikis, dambrelininkai Valentinas Krulikovskis ir Viačeslavas Lukjanovas.

Renginio svečiai taip pat turės galimybę apžiūrėti muziejuje eksponuojamą tradicinių lietuviškų sodų parodą „Sesė sodų sodina“.

Visas straipsnis: http://alkas.lt/2013/12/11/lietuvos-nacionaliniame-muziejuje-skambes-lietuviu-liaudies-sutartines/

Antrą spalio savaitę Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ drauge su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ansambliu „Linago“ ir keletu dėstytojų bei fotografų praleido Lenkijoje, kur vyko „Lietuvos dienos Krokuvoje“. Šešetą dienų visa komanda ne tik džiaugėsi rudenėjančia senąja Lenkijos sostine, bet ir „save parodė ir į kitus pažiūrėjo“.

Kelionės programa buvo įdomi. Pristatyta šiuolaikinės Lietuvos fotografijos paroda, kurioje bandyta atspindėti pastarojo meto fotomeno sklaidą ir jos ypatybes. Dalyvauta paskaitose bei diskusijose, kur Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėti rinkosi abiejų šalių mokslo ir visuomenės veikėjai.

Ansambliai Krokuvos universitetų studentus supažindino su lietuvių tautinio kostiumo subtilybėmis, o ypač šiltai buvo sutikti tradiciniai šokiai ir dainos. Su studentais bendrauta ir universitetiniame miestelyje vykusiame koncerte, kur dalytasi ne tik muzikiniu, bet ir kulinariniu paveldu. Susipažinta ir su lenkų kultūriniu palikimu (senaisiais kostiumais, rakandais, namų puošyba), kai etnografiniame muziejuje buvo pristatoma instrumentinė lietuvių muzika.

Laisvu metu ansamblio nariams pavyko ne tik aplankyti garsiausias Krokuvos ir jos apylinkių vietas (senamiestį, Veličkos druskų kasyklas), bet ir pabendrauti su vietiniais bei miesto svečiais neoficialiose vakaronėse, į kurias rinktasi centrinėje aikštėje.

Šaltinis: http://naujienos.vu.lt/laisvalaikis/ratilio-dalyvavo-krokuvoje-surengtose-lietuvos-dienose/

Lidija Veličkaitė

Iškilmingai sutrimitavo penki ragai, skelbiantys sukaktuvinio 45-to Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“ rėdos rato minėjimą. Renginys vyko Vilniuje, Muzikiniame teatre ,,New York“ sausio 26 d. Renginio vedėjai, ,,Ratilio“ porelė – Kristina Černaitė ir Justinas Kilpys pasveikino susirinkusius garbius svečius, visų laikų ,,Ratilio“ vadovus ir ratiliokus, kaip sugrįžusius į namus, nes ,,Ratilio“– visiems brangūs amžinos jaunystės, draugystės ir kūrybos namai. Tik čia, ,,Ratilio“ namuose, buvo įtvirtinta lietuviška tapatybė. Uždegę simbolinę ugnį, kaip namų židinio šviesą, renginio vedėjai pasiūlė pasidalyti ją su visais, kad ji šildytų dar daug metų ir primintų pirmapradį lietuvių židinį. Jie priminė, kokia svarbi yra atmintis apie tuos, kurių jau nebėra. Skambant kanklių muzikai visi atsistojo pagerbti ansamblio dalyvių, jau išėjusių iš šio gyvenimo. Tik ką peržengusi ,,Ratilio“ slenkstį Milda padalijo visiems renginio dalyviams šiam garbingam jubiliejui simboliškai iškeptą ,,Ratilio“ duoną, ne tik iš rugio, bet ir iš ansamblio repeticijų, koncertų, festivalių, kelionių.

Bendra Ratilio ansamblio nuotrauka per 45 metų jubiliejaus šventinį koncertą 2013-01-26. Nuotraukų autorius: fotografas Kazys Lazauskas

Visais laikais folkloro ansambliui ,,Ratilio“ vadovavo moterys. O jų yra keturios, pakviestos į sceną: Aldona Ragevičienė (1968–1972), Laima Burkšaitienė (1973–1977), Zita Kelmickaitė (1977–2007) ir nuo 2007m. Milda Ričkutė. 1968 m. pradžioje Aldona Ragevičienė Vilniaus universitete (VU) parašė skelbimą, kad kuriamas studentų etnografinis ansamblis ir kvietė rinktis Kolonų salėje... Ji laukė, laukė, bet nieko nėra, tik staiga atsidaro durys ir plūsteli būrelis jaunimo. O tie pirmieji VU Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės pirmakursiai: dabartinis Vilniaus etninės kultūros centro direktorės pavaduotojas, Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) laidos „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas, Klaipėdos universiteto docentas Jonas Bukantis, lietuvių kalbos mokytojas Rimas Žuklija, mokytojos lituanistės - Ona Snabaitytė, Birutė Spielskaitė, Marytė Lapatinskaitė, Aldona Česnauskaitė, Stasė Stramilaitė, Lina Čižiūtė, Liucija Šalučkaitė, Valda Chlevickaitė, Janina Jakubelskaitė, Liucija Kairytė, Birutė Šatkauskaitė; Zina Braubertaitė (Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė), Rima Dedelaitė (teismo ekspertė), Irena Gansiniauskaitė (rašytoja), Virginija Barštytė (žurnalistė). Dar atėjo būsimoji ekonomistė Irena Veteikytė, fizikė Audronė Stomaitė. Pirmoji ansamblio pavasarinė programa skirta Šv. Velykoms, nors tada pačią šventę minėti buvo baisu. Betgi VU Kolonų salės sceną puošė žaismingi architekto Kęstučio Gibavičiaus trys paveikslai: karvė su gėlių vainiku ant ragų, margutis ir kraičio skrynia – l a b a i pavojingi tuometiniam režimui. Tačiau renginys kažkaip niekam neužkliuvo. Antroji ,,Naujametinio ciklo“ programa, iš tikrųjų skirta Šv. Kalėdoms, įvyko prieš pat Naujus metus taip pat VU Kolonų salėje. Čia jau kalbėta apie Kūčių vakarienę, Šv. Kalėdas ir jų papročius. Programose atsispindėjo pasakojamoji tautosaka perpinta dainomis, žaidimais, papročiais, burtais. Ir visa tai paimta iš seniausių archainių klodų. Kostiumus kūrė dailininkė-tekstilininkė Regina Sipavičiūtė iš tuo metu esančių pirktinių medžiagų. Vėlesnioji programa „Prieš vestuves, po vestuvių“ parodyta Čiurlionio gatvėje VU Didžiojoje salėje, o dar kita programa „Kur eisi – save rasi“ ten pat, tik mažojoje salėje. Programų buvo paruošta daugiau ir su visomis keliauta po kaimus, miestus, miestelius. Ir džiaugėsi žmonės, nes tai buvo pirmieji autentiški tokio žanro koncertiniai renginiai sovietmečiu. 1969 m. pradžioje ansamblis su ,,Naujametinio ciklo“ programa buvo pakviestas į tiesioginę televizijos laidą. Po šio prisistatymo televizijoje sparčiai pradėjo kurtis folkloro ansambliai visoje Lietuvoje.

Trys iš keturių Ratilio vadovės: Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Milda Ričkutė

O dabar scenoje trys ,,Ratilio“ vadovės (etnomuzikologė Laima Burkšaitienė dėl ligos neatvyko) ir kiekviena turi savo užaugintą ansambliečių būrį, vadinamą sodu, kuris paeiliui pasirodo scenoje. Pats gausiausias, per 30 metų užaugintas, muzikologės ir žurnalistės Zitos Kelmickaitės. Todėl jai dėkingi ansambliečiai už laiką, praleistą drauge. Jų kartai teko įdomus laikotarpis gyventi. Tada prasidėjo pirmieji koncertai užsienyje, pirmosios ekspedicijos po kaimus. 1988 m., viešint Šveicarijoje, ansambliečiai nusivežė trispalvę ir su ja iškilmingai žingsniavo. O kaip priekaištavo Rusijos ambasada. Sugrįžus ir papasakojus apie visa tai VU rektoriui Jonui Kubiliui, jis susigraudino ir pasakė: ,,Gerai, kad taip padarėt. Gerai.“ Dar buvo Roko maršai po Lietuvą kartu su folkloro ansambliu, Sausio 13-osios naktį visas ansamblis prie televizijos rūmų dainavo, šoko ir tai juos užgrūdino, sustiprino.

Pagaliau į sceną pakviesti trys vyrai, buvę ,,Ratilio“ ansamblio instrumentinės grupės vadovai – Arvydas Karaška (1976–1984), Algirdas Klova (1984–1988) ir Antanas Fokas (1988–2005). 2005–2007m. ansamblio instrumentinei grupei vadovavo Milda Ričkutė, o jai, 2007 m. tapus ansamblio vadove, šias pareigas perėmė Kristina Aponavičiūtė. 1976 m. instrumentologas Arvydas Karaška folkloro ansamblyje įkūrė instrumentinę grupę ir kaimo kapelą. 1978 m. folkloro ansamblis gavo liaudies kolektyvo vardą. Jo repertuarą sudarė dažniausiai pačių surinktas iš Lietuvos regionų lietuvių folkloras – nuo seniausių apeiginių dainų, giesmių, vokalinių ir instrumentinių sutartinių iki naujoviškų kaimo ir miesto romansų, šokių. Nuo 1976 m. programose pradėti naudoti reliktiniai muzikos instrumentai – pasagos, akmenys, priekalas, žvangučiai, grandinėlės, keramikiniai barškučiai, ratukinės ir rankinės terkšlės, skudutmedžio stiebo skudučiai, molinukai, švilpos, plunksnos ir šiaudo birbynės, klaksonas ir daugelis kitų. Juos visus rekonstravo ir įdiegė A. Karaška. Iš ties buvo iš ko pasirinkti. Archeologijos, etnografijos, muziejų rinkinių šaltiniai instrumentologui atvėrė lietuvių etninėje kultūroje susiklosčiusius bemaž šimto instrumentų ir jų atmainų klodus. Tyrinėdamas sutartinių priedaininius garsažodžius, ,,Ratilio“ vardą 1978 m. parinko A. Karaška. Kompozitorius, folkloro ir džiazo ansamblių vadovas, smuikininkas Algirdas Klova pasveikino visus susirinkusius ir džiaugėsi, kad tiek daug yra grojančių ir dainuojančių ansamblio žmonių. O kodėl gi nesidžiaugti, jei ir paties Algirdo tieji folkloro dirvonai kruopščiai ir ilgus metus purenami. Folklorų ansamblių, tarp jų ir universaliojo ,,Sutaro“, vadovas, Lietuvos radijui parengto didžiulio pasaulio tautų etninės muzikos laidų ciklo autorius Antanas Fokas šypsojosi – kad ir subrendę buvę ,,Ratilio“ nariai, bet tokie pat džiaugsmingi, nes jie turėjo gerus tėvus – vadovus. O tie tėvai – vadovai, tai vaikystė, jaunystė ir sodininkystė. Todėl ir išauga gražūs folkloro puoselėtojų sodai ir šiame sode šeimininkauja ratiliokai.

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė perdavė sveikinimus ir padėką nuo ministro Šarūno Biručio 45-tojo garbingo gimtadienio proga ,,Ratilio“ vadovei Mildai Ričkutei už meilę Lietuvos folklorui, už mūsų šalies kultūros ir tradicijų puoselėjimą ir jų perdavimą ateities kartoms. Padėkojo visoms ansamblį ugdžiusioms vadovėms – Aldonai Ragevičienei, Laimai Burkšaitienei, Zitai Kelmickaitei. Kultūros padėkos raštais ji apdovanojo keletą ansamblio ,,Ratilio“ narių už jų ypač gražią veiklą.

Irena Seliukaitė priminė, kad 2013 m. sausio 31 d. bus pažymėtas ,,Ryto“ draugijos šimtmetis. Draugija ypač prisidėjo prie lietuvybės ir lietuviškų mokyklų išlaikymo etninėje Rytų Lietuvoje, lenkų okupuotame krašte. Tai davė impulsą ir Vilniaus universiteto studentams eiti į tą kraštą padėti išlaikyti lietuvybę. Daugybė XX a. pirmos pusės VU studentų plėtė šitą šviečiamąją veiklą. ,,Ratilio“ ansamblio veiklą I. Seliukaitė prilygina tai kažkada VU studentų pradėtai patriotinei tautinei šviečiamajai veiklai. Dar rusų okupaciniais metais ,,Ratilio“ išvykos koncertuoti į pompastinius kolūkių ataskaitinius susirinkimus, kurie šiandieninei kartai atrodytų neįprastai ir graudžiai juokingai, tuo laikotarpiu buvo šviečiamoji veikla, prisidedanti prie lietuvybės, jos tradicijų išsaugojimo. Tai pavyzdys, ką akademinis jaunimas laiko tautos vertybėmis. Ansamblis ,,Ratilio“, kaip upelis – viena karta keičia kitą, jis gyvas ir jaunas visą laiką.

Lietuvių etninės kultūros draugijos vadovė Dalia Urbonavičienė, įteikdama nuo draugijos tarybos ansambliui padėkos raštą, sakė, kad ,,Ratilio“ yra vienas iš pradininkų tos didžiulės folklorinių idėjų bangos, kuri prasidėjo praeito amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje. Žmonės, išėję iš ,,Ratilio“, kūrė kitus ansamblius, savo patirtį perduodami vaikams.

Lietuvių liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė atėjo į šį renginį kaip į namus pasidžiaugti ir padėkoti ,,Ratilio“ kiekvienam žmogui, kuris ne tik dalyvavo jo veikloje, bet turėjo asmeninių ar idėjinių ryšių ir brangino šią kultūrą. Pakvietusi vieną žemaitę dainorėlę apgobė jos pečius įspūdinga žemaitiška skara.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja, Kultūros skyriaus vedėja Kristina Ulevičiūtė pasveikino Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko vardu. Meras sveikina ansamblį 45-ties kūrybinės veiklos proga ir linki polėkio, sėkmės ateities darbuose, kad ,,Ratilio“ ratai suktųsi daug daug metų. Vilniaus miestas atviras visiems projektams, sumanymams ir vakaronėms.

Klausydamas visų kalbų ir sveikinimų, į sceną užlipęs laikinai einantis pareigas VU rektorius prof. Jūras Banys, džiaugėsi tiek daug gerų žodžių išgirdęs apie jų ansamblį. O ir kaip neišgirsi, jei universitete mokosi patys protingiausi ir geriausi žmonės, todėl ir ,,Ratilio“ ansamblyje – patys geriausieji. Nors atėjo be dovanų, patikino ansamblio vadovę, kad ji pamatys pasikeitimus ,,Ratilio“ sąskaitoje.

Pakviesta į sceną VU Kultūros centro vedėja Rasa Gelgotienė pasisakė pati esanti trijų kolektyvų vadovė, todėl gerai suprantanti ,,Ratilio“ pasiekimus, jų reikšmę, dėl ko kolektyvas ir pritraukia naujus narius. Pagrindinė jos kalbos mintis buvo atkreipta į degančią žvakę ir į jos liepsną, nuo kurios galima uždegti daugybę kitų žvakių ir nuo to jos liepsna nesumažės. Toks kolektyvas, kaip ,,Ratilio“, panašus į daugybę uždegtų žvakių Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, kurių indėlis į kultūrą yra milžiniškas.

Trys instrumentinės grupės vadovai: Arvydas Karaška, Algirdas Klova, Antanas Fokas

Vilniaus etninės kultūros centro direktorės pavaduotojas Stanislovas Kavaliauskas ir vyriausioji edukacijos koordinatorė Marija Liugienė – pagrindiniai ,,Ratilio“ ansamblio globotojai, džiaugėsi būdami šiame renginyje kartu su kolektyvu. Vilniuje yra 56 vaikų ir suaugusiųjų folkloriniai ansambliai. Tačiau su ,,Ratilio“ ansambliu jie susiduria kasdienybėje ir be jo pagalbos taip neskambėtų kasmetinis renginys Vilniuje ,,Skamba skamba kankliai“ o ir kiti renginiai. M. Liugienė pareiškė, kad jų centras paruošęs dovanas kiekvienam ratiliokui.

Folklorinio ansamblio ,,Ratilio“ veikla įamžinta plokštelėse: 1980 m. įrašyta pirmoji ,,Ratilio“ plokštelė ,,Lietuva – dainų kraštas“, antroji 1987 m., 1990 m. – garsajuostė, 2003 m. išleistas dviejų kompaktinių plokštelių albumas ,,Lietuvių tradicinė muzika (2003)“, 2012 m. išleistas dviejų kompaktinių plokštelių albumas ,,Lietuvių tradicinė muzika. ,,Ratilio“ 45“. ,,Ratilio“ filmavosi muzikiniuose filmuose ,,Nemuno krašto dainos“ (1976, ,,Mosfilm“), ,,Žiema bėga – žemė rodos“ (1979, Lietuvos TV, režisierius R.Smetona). 2010 m. ansamblis pelnė ,,Aukso paukštė“ laureato vardą.

Pasibaigus sveikinimams, ,,Ratilio“ ansamblis atliko šiam savo jubiliejui skirtą programą. Šoko, dainavo ir dar papokštavo. Po to visi renginio dalyviai buvo pakviesti vaišėms. Kaip lietuviams prie stalo įprasta, neapsieita be dainų. O jų, senovinių, dainuota gana daug ir įspūdingai. Renginio kulminacija buvo šokiai. Nustebino, kad taip gražiai, linksmai, entuziastingai, grojant lietuviškai muzikai, galima šokti ir linksmintis.

Šaltinis: http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/7282-02-20-vilniaus-universiteto-folkloro-ansambliui-ratilio-45-metai

Daugiau nuotraukų (fotografas K. Lazauskas)

LIANA BINKAUSKIENĖ, „UNIVERSITAS VILNENSIS“

Sausio 26 d. Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ šventė 45 metų sukaktį. Tai vienas iš seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje. „Ratilio“ per 45 metus lankė daugiau kaip tūkstantis studentų. Kiekvienas jų čia paliko savo indėlį – dalį širdies, triūso, jaunatviško šėlsmo ir folkloro muzikos įrašų. O iškovoti laurai ir pripažinimas – nenuilstančių vadovų ir jaunatviškos energijos bei smalsumo vedamų studentų įnašas.

Kur slypi kolektyvo stiprybė?

45 metus sukantis ratą „Ratilio“ yra pats seniausias folkloro ansamblis Lietuvoje ir kartu visada jaunas. Ansamblio vadovė Milda Ričkutė džiaugiasi, kad kasmet atsiranda vis naujų „perliukų“, kurie papuošia kolektyvą ir rengiamas programas. Tačiau ar to užtenka, kad kolektyvas būtų darnus? Kur slypi ratiliokų stiprybė? Jaunatviškumas, entuziazmas ir brandus požiūris į folklorą, pagarba žiūrovui ir klausytojui, atsakingumas reprezentuojant savo kultūrą, bet kartu ir neblėstantis noras improvizuoti ir šviežiai išgyventi protėvių reliktą – tokius kolektyvo bruožus vardija ratiliokė Goda Sungailaitė. „Studentiškas laikotarpis – bene gražiausias tarpsnis kiekvieno bręstančio ir augančio žmogaus gyvenime. Dar daug kas neatrasta, bet atradimai vilioja, o „Ratilio“ atlieka kelrodžio, neleidžiančio išklysti iš kelio, padedančio atrasti ryšį su senosiomis tradicijomis, pažinti kiekvieno lietuvio pradą, vaidmenį“, – sako ansamblio narė Julija Lazauskaitė. „Galbūt mūsų stiprybė ta, kad esame ne tik ansamblis, į kurio repeticijas susirenkame dukart per savaitę, bet ir labai didelis draugų būrys, netgi, sakyčiau, šeima, kurioje gali jaustis saugus, suprastas ir palaikomas“, – mano Ieva Kisieliūtė. Būtent iš to ir kyla ansamblio narių susiklausymas ir gera nuotaika koncertuose, festivaliuose ir kituose renginiuose.

Kalbantys tarmiškai – kaip brangakmeniai

Ansamblyje dalyvauja Vilniaus universiteto studentai: filologai, medikai, biologai, fizikai, matematikai, kultūros istorikai, informatikai, chemikai, vadybininkai, teisininkai ir kiti. Aktyvūs ir dėstytojai – doc. dr. Ainė Ramonaitė ir lektorius Andrius Petrašiūnas, darbuotoja Lina Stokaitė-Janonienė, alumnai Veronika Vorobjova-Gendrikienė, Justinas Kilpys, Kristina Černaitė, Giedrė Žiogaitė, Neringa Jasiūnaitė, Monika Pranskūnaitė, Aistė Pronckutė, Ieva Kisieliūtė, Julija Lazauskaitė ir kt.

Daugelis ansamblio narių – miestiečiai, tačiau yra ir tikrų regioninių kraštų atstovų: žemaičių, dzūkų, aukštaičių ir suvalkiečių, šnekančių savo krašto tarme. Dainų, šokių, ratelių ansamblio dalyviai mokosi ne tik iš tautosakos rinkinių. Konkrečią folkloro tradiciją jie stengiasi perimti iš kaimo dainininkų, pasakorių, muzikantų, su kuriais bendrauja ekspedicijose. Ansamblio vadovė pripažįsta, kad kuo toliau, tuo mažiau sulaukia kolektyve studentų, kalbančių tarmiškai. Tačiau, anot jos, kalbantieji tarmiškai ne tik nesivaržo, bet netgi didžiuojasi prieš tuos, kurie neturi tarmės. Šiandien kalbančius tarmiškai folkloro ansamblyje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, jie – kaip brangakmeniai.

Ansamblyje skamba ir senieji lietuvių liaudies muzikos instrumentai – ragai, daudytės, skudučiai, diatoninės kanklės ir kt. Vėlyvesniąją kapeliją sudaro: bandonijos, armonikos, smuikai, basedlė ir kiti smagūs instrumentai. Ypatingą vietą programose užima archajiškasis lietuvių folkloro žanras – sutartinės.

Kuo šiandieniniam jaunimui patrauklus folkloras

Kodėl šiandien jaunimas dainuoja senovines dainas, domisi nykstančiomis tarmėmis, tautosaka? Ratiliokė G. Sungailaitė mano, kad dabartinė kultūra (bendravimo būdas, šiuolaikinė muzika ir klubiniai šokiai) nepajėgi atsakyti į rūpimus klausimus ir mokyti harmoningai gyventi, suprasti savo prigimtį ir paskirtį: „Mes turime didelius išminties lobius, užkoduotus dainose, tautosakoje, kuriuos tik reikia norėti suprasti ir net labiau pajusti ir išgyventi. Folklore galime atrasti svarbiausių dalykų: į jį atsigręžę ir įsigilinę mes jaučiame ryšį su visata, su aplinkiniais žmonėmis, jaučiamės savo likimo kalviais ir galime laimingai gyventi savo autentiškus gyvenimus.“

„Mūsų tautosakoje slypi neišsenkami lobynai ir užkoduotos žinios apie pasaulį, gamtą, moralines vertybes. Prarasdami jas, mes prarandame savo stuburą ir tampame tarsi be veido, švenčiame kalendorines ir kitas šventes, bet nebesuprantame, nebepajuntame jų esmės. Todėl folkloro, tradicijų, amatų puoselėjimas, pritaikymas šių dienų reikmėms turėtų būti svarbus ne tik kiekvienam lietuviui asmeniškai, bet ir visai tautai kaip vienetui. Jaunimas yra ypač jautrus tapatybių paieškose ir dauguma sąmoningai arba bent jau intuityviai patraukia savo paveldo link. Vieni tik šiek tiek „užkabina“, kiti ima gilintis nuodugniau. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje yra be galo daug jaunimo folkloro ansamblių ir jaunų žmonių, besilankančių folkloro festivaliuose bei koncertuose. Tuo galime tikrai didžiuotis“, – pritaria ir ratiliokė I. Kisieliūtė.

Užsienyje jaučiasi daug didesni savo šalies patriotai negu Lietuvoje

Pagrindinė Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ veikla – perimti ir puoselėti tradicinės kultūros palikimą, koncertuoti įvairiose Lietuvos vietovėse, universiteto ir Vilniaus miesto renginiuose, folkloro festivaliuose, kalendorinėse šventėse, vakaronėse, įtraukiant ir žiūrovus. Nemažai koncertuota ir užsienyje: JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Kipre, Italijoje, Čekijoje, Latvijoje, Karelijoje ir kt. Lygindama koncertus Lietuvoje ir užsienyje, ansamblio vadovė M. Ričkutė sako, kad užsienyje jie jaučiasi daug didesni savo šalies patriotai negu Lietuvoje. „Mes labai didžiuojamės tuo, kad esame lietuviai, turintys pačią seniausią kalbą ir tokį turtingą kultūrinį palikimą – tautosaką ir muzikinį folklorą. O žmonės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje labiau domisi kitų šalių tradicinės kultūros ypatumais. Mūsų folkloro palikimas yra labai gausus, tuo kitos šalys nelabai galėtų pasigirti. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių domisi folkloru, kalendorinėmis šventėmis, papročiais, tradicijomis, tradiciniais amatais, kulinariniu paveldu ir t. t. Atlikus Vilniaus gyventojų apklausą apie populiariausius renginius Vilniaus mieste, atsakymai buvo tokie: 1 vieta – Kaziuko mugė, 2 vieta – tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Bent jau vilniečiai neabejingi tradicinei kultūrai.“

Kolektyvo tradicijos – jų pačių rankose

Patys ratiliokai ne tik domisi senosiomis tradicijomis, papročiais, bet ir kuria savas tradicijas, suburiančias kolektyvą. Beveik kiekvieną savaitgalį kas nors organizuoja kokią pažintinę išvyką į gamtą, dviračių žygius, pasivaikščiojimus, plaukimą baidarėmis, įvairias talkas ar kitokias pramogas. Kiekvieną vasarą vyksta naujokų krikštynos, rengiami „ratiliokiški“ mergvakariai (irgi kasmet, kartais net 3 ar 4). Kasmet prieš Kalėdas susirenkama kartu pavakaroti, ant stalo puikuojasi kūčia ir kitos vaišės, skamba advento dainos, dovanojamos dovanos. Jau antrus metus iš eilės būtent per šį susibėgimą renkami metų ratiliokai, metų šokėjai, netgi metų „pravalai“. Naujuosius metus jie taip pat sutinka kartu pas ką nors namuose ar sodyboje. Jau tradicija tapo Jorę švęsti Palangoje, o štai Rasas – pas doc. dr. Ainę Ramonaitę sodyboje arba ant Lubinų kalno (Kelmės r.) su gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubu „Aukuras“. Jei kuri „Ratilio“ mergina rengiasi tekėti, mergvakaris garantuotas. Jei kuri ratilioko šeima susilaukia vaikelio – keliaujama palankynų. Kartu švenčiamos Užgavėnių, Jurginių, Rasos šventės, kolektyvą buria kasmetinės kelionės po Lietuvą ar į tarptautinius folkloro festivalius, kuriuose susitinkama ne tik su lietuvių, bet ir su kitų šalių bendraminčiais. „Apskritai susitikimams progų neieškome – susigalvojame ir nukeliauti į mišką grybauti, ir paplaukioti Trakų ežerais, susiruošiame į kokį žygį arba kartu slidinėti. Iš tiesų nemažai laiko praleidžiame kartu, nes su ratiliokais gera!“ – sako I. Kisieliūtė.

Šaltinis: http://naujienos.vu.lt

„Ratilio“ vardas stipriai įpareigoja

Deimantė ZAILSKAITĖ

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ ką tik atšventė 45-metį. Sveikindami su gražia sukaktimi ansamblio meno vadovės Mildos Ričkutės (56) klausėme, ar gausų „Ratilio“ kolektyvą būtų galima vadinti viena didele šeima.

Pasirodo, dar ir kaip galima: „Beveik taip ir yra - viena didelė šeima. Dažniausiai patys geriausi draugai ir yra ansamblio nariai, todėl, kad jie daug laiko praleidžia kartu, juos sieja bendra veikla ir bendros nuostatos. Beveik kiekvieną savaitgalį kas nors iš ansamblio narių organizuoja kokią pažintinę išvyką į gamtą, dviračių žygius, pasivaikščiojimus, plaukimą baidarėmis, įvairias talkas ar kitokias pramogas. Kiekvieną vasarą vyksta naujokų krikštynos, rengiami „ratiliokiški“ mergvakariai (irgi kasmet, kartais net 3 ar 4). Kasmet būna kolektyvo kalėdinis vakaras, kartu sutinkami Naujieji metai, kartu švenčiamos Užgavėnių, Jurginių, Rasų šventės. Taip pat kolektyvą buria ir vienija kasmetinės kelionės po Lietuvą ar išvykimas į tarptautinius folkloro festivalius, kuriuose susitinka ne tik su lietuvių, bet ir kitų šalių bendraminčiais“.

Tradicinį kultūros palikimą puoselėjantys „Ratilio“ nariai pritaria ansamblio vadovei M.Ričkutei. „Kitaip ir būti negali, nes mes ne tik gerbiame ir puoselėjame praėjusių kartų „ratiliokiškas“ (iš esmės folkloristų) tradicijas. Bet mes ir patys jas kuriame, nes gerus išgyventus dalykus norisi kartoti ir kartoti, o kai tai daroma sistemingai ir prasmingai, tai buvimas kartu tampa neįkainojamas“, - sako ansamblio narė Goda Sungailaitė.

O jeigu kuri „Ratilio“ mergina ruošiasi tekėti, mergvakaris garantuotas. „Ne bet koks, nenubanalintas, bet lydimas senovinių apeigų, susikaupus, gero linkint, patarimus duodant. Be abejo, po apeigų jau ir vaikinai pasirodo jaunamartės šokdinti. Jei kuri „ratilioko“ šeima susilaukia vaikelio, keliaujame palankynų - pastarieji metai jų buvo labai gausūs!“ - pasakoja kita ansamblio narė Ieva Kisieliūtė.

Ar jaunimas mėgsta liaudies muziką? Gal į ansamblį atėjusių naujokų M.Ričkutė visada paklausia, kodėl jie nori šokti liaudies šokius ir dainuoti liaudies dainas? Ir apskritai kuo jiems graži liaudies muzika? „Liaudies muziką, kaip ir klasikinę muziką, reikia mokytis pažinti palengva, pačiam žmogui dalyvaujant mokymosi procese. Dauguma studentų atėję į ansamblį nieko nemoka, tačiau jie nori pažinti mūsų tradicinę kultūrą ir kai ko išmokti - dainuoti, šokti, muzikuoti, bendrauti ir kt.“, - iniciatyviu jaunimu džiaugiasi M.Ričkutė.

Šis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis gyvuoja nuo 1968-ųjų. Jo įkūrėja Aldona Ragevičienė jam vadovavo penkerius metus. Kodėl ansambliui prilipo toks skambus ir gerai įsimenantis pavadinimas? „Minint „Ratilio“ 45-metį, sužinojau, kad 1984 m. ansambliui reikėjo išrinkti kokį nors vardą. Visi ansamblio nariai buvo surašę apie 100 pavadinimų. Ansamblio instrumentinės grupės vadovui Arvydui Karaškai labai norėjosi, kad tai būtų koks nors skambus garsažodis iš sutartinių: dobilio, tatato, linago, ratilio, sadula, midula, tūta, čiūta, ladūto, sadauta ir t.t. Taip ir išrinko visiems labiausiai patinkantį garsažodį „ratilio“, kuris šiam ansambliui yra tikrai prasmingas, nes reiškia „ratą“, kuris tarsi užburtas vis sukasi, o žmonės jame visada jauni...“ - pasakoja ansamblio vadovė.

M.Ričkutei daug reiškia, kad gali prisidėti prie ansamblio „Ratilio“ veiklos. „Aš didžiuojuosi, būdama ketvirtoji garbingo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė. Su šiuo kolektyvu dirbu jau nuo 2005 m. rudens. Iki 2007 m. dirbau instrumentinės grupės vadove, o nuo 2007 m. - ansamblio meno vadove. Dirbdama su šiuo kolektyvu jaučiu didžiulę atsakomybę, nes „Ratilio“ vardas jau įpareigoja išlaikyti aukštai iškeltą kartelę... Bet darbas su jaunimu man teikia vien gerų emocijų, tad dirbti su šiais nuostabiais jaunais žmonėmis yra vienas didelis malonumas!“

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"