Laikas „ant ratų“: naujoji Ratiliokų karta nuo pirmų minučių kelia pasigėrėjimą: stalo žaidimai, dainos, pakili nuotaika ir geranoriškumas liejasi laisvai ir nenumaldomai. Įdomu, ką vadovės galvojo sėdėdamos autobuso pirmagaly ir besiklausydamos mūsų nepaliaujančio krykštavimo, išmoningai perkuriamų liaudies dainų ir nesibaigiančio vaikiško entuziazmo kuriant planus ir besidžiaugiant būsimu festivaliu.
„Ratilio“ kelte „ant bangų“: Algirduko išjudintos Ratiliokės įlėkusios į kelto šokių aikštelę davė garo, lietuvišku fokstročiuku įkvėpė pajudėti ir brandžias suomių poras, net karaokė aikštutėje pabuvoti suspėjo ir visai neblogai ten suspindėjo. O ir ant kelto jūros vėjui taršant plaukus Ratiliokai netingėjo, marinistines dainas ir dainuojamuosius šokius su Ugnele atlikinėjo.
Atvykimas į festivalio miestelį Kuhmo: uodai, lietus, hostely iškūrenta sauna, į kurią kas spėjo, kas apylinkes žvalgė ir didesnio karščio laukė (nes gi 80 laipsnių tikriems vyrams tik juokai), netemstanti naktis ir Ratiliokiška tradicija tapęs trio: dainos, žaidimai ir lietuviškos dešrytės.
Sommelo festivalis: 5 dienos, pilnos kokybiškos muzikos su folkloro elementais. Ryškiausias folklorinis perlas – vietnamiečiai su savo atpalaiduojančiais bambukų garsais, neįžiūrimo smulkumo audiniais ir širdį užkariaujančio kuklumo veidais. O apie suomių folklorą sunku ką ir pasakyt, nes nematęs – nežinai. Bet, ką matėm šiam puikiai organizuotam festivaly, mums tikrai patiko*. Tiek pirmos dienos „Siba Folk Big Band“ bomba, kai ant scenos apie 50 muzikantų, improvizuojančių folkloro motyvais ir leidžiančių sau taip laisvai ir charakteringai atlikti kūrinius, kad plaukai piestu stojosi, tiek ir profesionalus džiazas bei įvairiausi suomių laumių pasirodymai (čia jos su savo gerkliniais balsais, šamaniškais būgnais ir antgamtiniais klyksmais ir bažnyčion koncertuot įleidžiamos).
Atskirai reikia paminėti savaitės darbą su vaikais vainikavusį koncertą, į kurį nuėjom lyg mielaširdingą poelgį darydami, o išėjom išūžtom nuo įspūdžių galvom*. Pilna scena šviesiaplaukių vaikų ir jų tėvų: nuo mažiausių žirniukų** (pamiršusių, kam tos kanklės jiems ant kelių, ar rimtais veidais griežiančių sumažintais smuikeliais berniukų, kurių minos ir plastiški riešų judesiai tiktų ir rimčiausiems koncertams) iki tikrų žirnių, kurių akyse meilė muzikai, mokytojui, savo instrumentui ir nė trupinėlio scenos baimės. Sužavėjo, širdį pripildė, entuziazmu darbui su vaikais uždegė šis iš pažiūros paprastas koncertas.
Kaip žinia, kultūrinė programa koncertais nesibaigė, mes ir patys „nešpietni“, laiko tuščiai neleidom: rytais mankštinomės ir tuo kaimynus estus pykdėm, vietinius „lapatynus“ lankėm ir madas prieš išvykdami demonstravom, suomiškus dešrainius pasigesdami juose bandelių valgėm, autobuse vairuotojo šlagerių klausėm ir laumių įkvėpti šokom (net langai garavo), rabarbarus visais įmanomais pavidalais išragavom, lotyniškų sentencijų žiniomis varžėmės ir kitaip nenuobodžiavom.
*Atleiskit už tą daugiskaitą, atrodo, kad visiems čia taip viskas ir patiko, o gal tik Sungailaitė čia žado nuo paprastų dalykų neteko, bet kiek aplink save mačiau, Ratiliokų veidai tom pačiom emocijom švietė
**Toks malonybinis vaikų pavadinimas – Viliaus Marmos išmintis – jam ir siunčiame linkėjimus ;)
Visą kelionę tikrai galima reziumuoti Modestos fraze „Atjaunėjau 10 metų“, nes kelionė buvo tokia Ratiliokiškai smagi kaip kad, menu, pati buvau šviežia, neseniai iškepta Ratiliokė, kuriai pasaulis su „Ratilio“ atsivėrė visai kitomis, neapsakomai turtingesnėmis, spalvomis. Tad „Ratilio“ Ratas sukasi, nestoja ir smagumo nestokoja!
Goda
Nuotraukos ratiliokų ir iš facebook.com/sommelo