Naujienos

Dar nespėjus išblėsti emocijoms po (drąsiai galima sakyti) didžiausio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“, norėtųsi pasidalinti visu patirtu gėriu su skaitytojais. Pirmiausia reikėtų padėkoti organizatoriams, kad turime tokį reiškinį kaip Skambakankliai. Be to, šie metai ypatingi – tai 45-ieji festivalio metai. Labai džiugu, jog šis festivalis gyvavo, gyvuoja ir, tikiuosi, gyvuos dar bent pusę amželio!

 

„Ratilio“ pradėjo savo pasirodymų ciklą Vilniaus rotušėje, fotografo V. Daraškevičiaus parodos atidaryme, kuriame pristatytas „Skamba skamba kankliai“ nuotraukų albumas. Atlikta atitartinė žiūrovams, matyt, pasirodė kiek netikėta – žmonių akys ir telefonų kameros lakstė iš vienos Didžiosios salės pusės į kitą.

 

Antrasis pasirodymas vyko „Eisva mudu abudu“ scenoje. Atlikome kelias dainas, be šokių, žinoma, neapsiėjome. Gera nuotaika sklandė ore, o, kalbant apie orą, jis taip pat dalyvius ir žiūrovus palepino – buvo maloniai šilta.

 

Ketvirtadienį dainavom ir šokom per naktį VU Alumnato kiemelyje. Dalyvių ir žiūrovų būrys pripildė visą kiemelį. Buvo galima sutikti nuo mažiausių folkloristų iki folklore ir tautosakoje pasikausčiusių garbingo amžiaus žmonių. Energingiausi pasiliko šokti iki pat galo – 3-ios valandos ryto! Šokiai – nuostabus laikas.

 

Sutartinių tako renginys pareikalavo daug jėgų ir kantrybės. Rokantiškių piliavietė aidėjo nuo pučiamų ragų, skudučių bei giedamų sutartinių. Pasibaigus kiekvieno ansamblio programai, dalyviai ir žiūrovai sugužėjo ant kalno, kur vyko bendra visų dalyvių programa. Vaizdas nuo piliavietės užburia: besileidžianti saulė, giedras dangus ir sutartinių gaudesys – pasaka! Ištvermingiausi naktį dar nubildėjo į naktišokius, o mieguisti patraukė namolio. Juk kitos dienos rytą – generalinė repeticija!

 

Šeštadienį renginys Vilniaus kongresų rūmuose parodė, kad turime labai gražų tautinį paveldą – dainos, šokiai, muzika, kostiumai... Akys nespėjo aprėpti viso to grožio. Pasibaigus koncertui, dauguma subėgo į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelį, nes ten vyko pirmieji oficialūs SSK naktišokiai su lietuvių ir užsienio svečių muzika. Nespėjus jiems pasibaigti, jau buvo žmonių, trypiančių šokių aikštelėje Vilniaus lenkų kultūros namuose. Šokių entuziastai išsiskirstė tik po 6-os valandos ryto! Smagu matyti tiek jaunų, bendraujančių ir gerai šokančių žmonių po vienu stogu.

 

Festivalį „Ratilio“ uždarė pasirodymu L. Stuokos-Gucevičiaus skvere bei dalyvių eisena nuo Rotušės iki S. Daukanto aikštės. Net nespėji apsidairyti, o metų folkloro „atlaidai“ jau pasibaigė. Širdis džiaugiasi, kai kasmet vis daugiau žmonių susirenka į šį renginį bei kitus, susijusius su folkloru.

 

Viso festivalio metu labiausiai laukiau naktišokių. Įsisukus į šokių sūkurį nebeįmanoma iš jo ištrūkti. Turime begalę nuostabių savų šokių. Užsienietiški šokiai taip pat visada laukiami ir noriai šokami per visą naktį. Kiekvienuose naktišokiuose atrandi kažką naujo. Šį kartą tai buvo keli baltarusiški šokiai. Net ir iki skausmo žinomas šokis skamba kažkaip nepažįstamai, atliekamas kitų muzikantų ir ypač kitais instrumentais, pavyzdžiui, dūdmaišiu.

 

Skambakankliai – tai renginys, kuris suvienija visus folkloristus ir leidžia pasidžiaugti mūsų tautiniu paveldu.