Tuoj po Užgavėnių medines kaukes pakeitėm medžiaginėmis, o išviję žiemą žadinom ne tik žemę, bet ir savo kūrybiškumą – teko ieškoti būdų, kaip ratiliuoti per karantiną. Būdami Vilniaus universiteto studentai ir nuolat jausdami nenuslopinamą poreikį veržtis aukštyn, ad astra, priėmėm šių metų pavasarį ne kaip stingdančią patirtį, o kaip intriguojantį iššūkį ir eksperimentą, prasmingų paieškų ir neįkainojamų patirčių laikotarpį. Atidėję lygintuvus laukti geresnių laikų, o krakmolą supylę į bulvių tarkius cepelinams, suskatom savarankiškai atrakinėti ir studijuoti įvairiausias folkloro lobyno skryneles.
Naujų melodijų mokėsi ne tik ansamblio kapelija – įvaldyti naujus instrumentus ar pagerinti turimus įgūdžius stengėsi Modesta ir Rasa Alė, kanklėmis skambinusios sutartines ir Mažosios Lietuvos dainas, Gabrielė grojo akordeonu kartu su seneliu, Damilė ir Lukas namiškius linksmino smuiko ir armonikos duetu. Ūla karantino metu gilinosi į tradicinę simboliką ir jos atspindžius tautosakoje, rengė rašto darbą apie Dainuojančiąją revoliuciją. Teresė dar uoliau ėmė gaudyti namų aplinkoje skrajojančius sparnuotus tarmiškus posakius, vildamasi jais papildyti „Ratilio“ sakytinį lobyną. Bene visi klausėsi dzūkų folkloro pateikėjų, mokėsi solo atlikimo, iš įrašų mokėsi naujų dzūkiškų šokių, o kai kurie, ausimis dėmesingai melodijų vingius gaudydami, dar ir įvairiausiais amatais užsiėmė ir savo meistrystę tobulino. Akvilė pripynė dailių pintinaičių rudens gėrybėms, Gustė kūrė įstabius dailės darbus, Barbora vijo juostas ir kūrė įmantriausias, tradicinių motyvų įkvėptas šukuosenas, o auksarankis Matas plušėjo savo dirbtuvėse, kurdamas rėmelius senoviniams aviliams, meistraudamas skrynutes, siūdamas odinius batus. O kur dar kiti darbštieji gabieji ratiliokai – ar begalėtum visų žavius užsiėmimus ir išvardyti?
Nutarę, kad be koncertų irgi neapsieisim, perkėlėm juos į virtualią erdvę. Velykų laukti folkloro mylėtojus kvietėme surengę virtualių edukacijų renginį „Savaitė su RATILIO: Velykų ir Jurginių tautosaka“. Šešias dienas dalijomės vaizdo įrašais, supažindinančiais su įvairiais pavasario švenčių tautosakos žanrais, kuriuos ratiliokai interpretavo itin kūrybiškai ir žaismingai – o kaipgi pavasarį apsieisi be pasilinksminimų ir pakvailiojimų! Skambėjo Kristinos stiklinių buteliukų sutartinė, Rasos Alės raliavimu besigrožintis Matas apsivilko karvytės kombinezoną ir pademonstravo naujos sporto šakos – karvių parkūro – įgūdžius. Sūpuoklines dainas atliko Julija, pasupusi pliušinį katinuką po stalu parištose sūpynėse, ir Damilė, išbandžiusi kiek ekstremalų dainavimo ir supimosi, kybant ant skersinio aukštyn kojomis, derinį.
Daug plušėjo ir savo kūrybines galias realizavo ansamblio montavimo guru. Negailėdama savo brangaus laiko, Julita į virtualų ansamblį būrė dainuojančių ratiliokų galveles, dėmesingai dėliojo garso segmentus – taip gimė mums dar neregėto populiarumo sulaukę dainų įrašai. Socialiniuose tinkluose skambėjo žemaitiška daina „Uoj, ūžkit ūžkit“, švelniosios Julijos vedama „Viduj laukelio verba stovėjo“, o kantičkinės giesmės „Pone Karaliau“ palaimingas skambesys meldė sveikatos pasauliui.
Karantininę ratiliokų kūrybą vainikavo virtualus renginys „Skiriame #SSK“, kuriuo netradiciškai atšventėme šiemet kiek kitaip vykusius folkloro atlaidus. Alyvomis kvepiančios festivalio nuotaikos gūsį į Vilniaus universiteto kiemelius įnešė čia suskambusi muzika, dainos ir šokiai, dūzgiantys dronai ir besipinantys mikrofonų laidai – ratiliokai ruošė išskirtinius įrašus, dedikuotus daugeliui tradicinių tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių. Muzikantai negailėjo kanifolijos strykams, jėgos dumplėms, dainininkai ir šokėjai budino snaudžiančius Universiteto rūmus, o visa tai į kompiuterio ekraną sutalpinti iššūkį priėmė kartu su vadove Milda filmavimus režisavęs Mantas ir jam pagelbėję montuotojai – Julita, Modesta, Augustas ir Indrė. Prie vilniečių šėlsmo prisidėjo ir autentikos išsiilgusius sužavėjo į gimtines išvykę ratiliokai, vaizdo įrašuose įamžinę gyvas, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.
Net ir po įdomiausių kūrybinių eksperimentų ir vaisingo individualaus folkloro mokymosi jaučiam, kad lygiavertės alternatyvos susibūrimams Didžiojoje auloje nėra. Pirmadienį mus, lyg ant naminės sofutės klestelėjusius ant salės kėdžių, džiugiai besišnekučiuojančius ir vienus kitų iki skausmo išsiilgusius, ištiestomis rankomis sutinka Kristina ir ištaria: „Sveiki sugrįžę namo!“ Ant scenos vėl susiburia ratas, o po kelių mėnesių išgirdus bendrą, harmoningą balsų skambesį, tremtinių dainos pirmas posmelis nulūžta kažkur gerklėj, „gal ką suvokus amžina ir aukšta“ (M. Martinaitis).
Damilė
