Po daugiau nei aštuonių valandų kelionės autobusu ir mažiau nei penkių valandų miego rugsėjo 4-osios rytą išėjome į viduramžiais alsuojančio ir savo žalumu žavinčio Talino gatves. Vaizdai keitė vienas kitą: gynybinė siena, jos bokštai, paslaptingas šulinys, turgaus aikštė, vaistinė (kurioje anksčiau pardavinėjo net vienaragio rago miltelius!), cerkvė, vartai, parlamentas, parkai...
Nepraėjo nė pora valandų, o mes jau „šokome“ į numylėtus tautinius kostiumus ir lėkėme į Estijos muziejų po atviru dangumi, kur mūsų laukė lietuvių bendruomenė. Jausmas toks, lyg tų 600 kilometrų nė nebūta. Muziejus tarsi Rumšiškių brolis dvynys, tik arčiau jūros sumanęs apsigyventi, o susirinkusieji irgi aplink daugiausia lietuviškai šnekučiuojasi (o mes dar buvome pasiryžę savo pasakojimus versti...).
Tere! – tarėme šiltai mus sutikusiesiems ir pasileidome į kelionę po Lietuvos etnografinius regionus. Čia ir sutartinėmis buvo pasigirta, ir dainomis sugraudinta, ir poros smagiai kadrilius (ir ne tik!) šoko. Valanda koncerto ir jau, žiūrėk, cepelinai ant stalo garuoja... O ką reikia daryti pavalgius? Viską iššokti. Muzikantai tik užgriežė ir jau būrėme naują ratelį šokiams ir žaidimams. Nepastebėjome, kaip ir čia laikas greitai pasibaigė ir, ką tik kepto šakočio paragavę, turėjome pajudėti namo.
O pajudėti, pasirodo, nebuvo taip lengva. Autobusas neužsiveda. Ką daryti? Giedoti prašant pagalbos? Skambinti renginio organizatoriams ir tikėtis, kad bus galinčių padėti? Sunku pasirinkti, bandom abu.
Pasiseka – netrukus jau mojuojam pagalbos ranką ištiesusiems. Ir vėl „tas kelias į Vilnių“!
Gabrielė
Julitos Slipkauskaitės ir Barboros Skirgailaitės nuotr.
P. S. Daugiau apie Lietuvos dieną galite paskaityti lrt.lt, o akies krašteliu pamatyti, kaip viskas vyko, – Estijos lietuvių bendruomenės nuotraukose.
