Šiais metais Užgavėnės įgyja ne naują, bet seną prasmę. Turbūt iš pirmo žvilgsnio ši šventė atrodo kaip tuščio juoko ir linksmybių metas, tačiau esmė glūdi šiek tiek giliau. Dar ne per seniausiai persirengėliai lydėdavo ne tik Užgavėnes, bet ir Kalėdas, Velykas, vestuves ir kitas šeimos šventes. Tikėta, kad persirengėlis turi ypatingą galią, mat yra iš kitur – ne iš šio pasaulio. Jis buvo ypač gerbiamas, nes gali padaryti įtaką šiame pasaulyje gyvenančių žmonių ir gyvulių vaisingumui ir laukų derlingumui. Todėl persirengimas nebuvo pasityčiojimas iš kokio nors veikėjo, bet bandymas pakreipti gerus dalykus į savo pusę ir nuvyti šalin blogus. O šiomis dienomis visi, taip pat ir ratilliokai, ypač trokšta gero ir bodisi blogo. Todėl nekilo abejonių, kad turime čiupti kaukes ir važiuoti į Rumšiškes švęsti Užgavėnių.
Susirinko rimčiausių personažų brigada, tad kieme buvo daug veiksmo. Ubagai šokdino žmones prašydami bent barankos trupinuką numesti, o tuo tarpu verslus sportiniu išeiginiu kostiumu pasidabinęs jaunuolis vis bandė įsiūlyti pirkti naujausias viruso atmainas. Avis dejavo pamačiusi savo kadaise pamestą avikailį, patiestą į vaikų vežimėlius, kol jų mamytes ožka, mosuodama avižų pienu, bandė įtikinti įsijungti į „zero waste“ asociacijas. Aplink tyliai vaikščiojo giltinė, kuri leido žmonėms patiems kauliukais išridenti, kokia mirtis jų laukia, – taip ir sužinai, kad mirsi stovėdamas ant galvos kalno viršūnėje. Nuolat zvimbia veiksmas: meškos mojuodamos tarškalais labinasi su savo gentainiais, pabėgėlis šmirinėja su kuprine, būrėja dėsto, kaip klosis gyvenimas, gydytojas nuolat siūlo plastines operacijas. O garsiausiai iš visų zvimbinėja žavingoji Esmeralda. Išdidžiai demonstruodama jau minėto gydytojo plastinės operacijos rezultatus, ji drąsiai žengia net ir prie jau ženotų vyrų, siūlydama savo ranką, nepamiršdama pasiteirauti, kiek skaitmenų yra jų banko sąskaitoje. Žinoma, neapsieita ir be Kanapinio ir Lašininio kovos, po kurios saulė pradėjo šviesti dar stipriau.
Nerimas ir liūdesys, kuriuos neabejotinai nešiojosi kiekvienas iš mūsų, atrodė, galėjo sugadinti šventę, tačiau jie tik dar labiau sustiprino ryšį ir išryškino džiaugsmą pabūti bendrystėj. Tikimės, kad bent truputėlį gėrio galėjome įnešti, padovanodami nepažįstamiesiems šypsenas, juoką, gestus ir žodžius, kurie šiuo metu turi daug didesnį svorį. Dainuodami, žiūrėdami į degančią Morę, turbūt mąstėme tuos pačius dalykus, tačiau kaip gera ir svarbu, kad tai galėjome daryti su keliais šimtais žmonių tame pačiame slėnyje. Tokiu būdu ir buvo įvykdyta Užgavėnių misija.
Aušrinė
A. Černiausko nuotr.
