Po ilgos pertraukos „Ratilio“ iš Vilniaus vėl su dainomis pajudėjo į Palangą sudalyvauti Jurginėse. Kas į šventę vyko jos išsiilgę ir nekantriai laukę, o kas – tik iš nuogirdų įsivaizduodami, ko tikėtis. Šių metų Jurginės man taip pat buvo pirmosios. Pirmos ir su „Ratilio“, ir apskritai, todėl viskas buvo nauja ir nežinoma.
Penktadienio vakare atvažiavę, vieni dar spėjo besibaigiančią vakaronę aplankyti, o kiti ėjo tiesiai prie jūros ant Palangos tilto. Taip pasisveikinom su seniai nematyta jūra ir Jurginių festivaliu.
Toliau mainėsi virtinė pasirodymų, renginių ir pasibuvimų.
Šeštadienį pradėjome pasirodydami prie „Jūratės ir Kastyčio“, paskui – eisena, kurioje mus lydėjo žirgai, pasišokimai ir pasidainavimai. Galiausiai visi ansambliai susirinkome ant Birutės kalno ir, padainavę savų kraštų dainas ir prilinkėję daug gerų dalykų, užbaigėm šią šventės dalį sudainuodami ukrainietišką dainą.
Sutemus įsisiūbavo naktišokiai... Juose atsišokom iki soties, nors, jei ne iš ryto laukiantys renginiai, tikriausiai dar ilgai būtume sukinėjęsi šokių aikštelėje.
Nejučiom atėjo ir paskutinė šventės diena. Sekmadienio rytą sugrįžome ant Birutės kalno giedoti šv. Mišiose, po kurių laukė pasirodymas Kurhauzo aikštėje ir skaniosios kiaušinienės valgymas.
Paskutinį kartą pasigardžiavę Palangos vafliais pajudėjom autobusu atgal į Vilnių. Su Jurginėmis atsisveikinome ir jas išlydėjome taip, kaip ir pasitikome, – su dainomis ir kitų metų laukimu.
Gailė
Augusto Černiausko nuotr.
