Baigėsi „Ratilio“ stovykla ir nieko nelaukdamas prisistatė ruduo, pernelyg entuziastingai lįsdamas į kambarius, striukių rankoves, dienotvarkes ir širdį. Ką gi, prie darbų.
Pirmadienį autobuse į Kauną nerimastingai dairomės į laikrodį. Vėluojam. Pasisekė, kad „Serbentėlės“ vaikai į „Šokančią L. Zamenhofo gatvę“ spėja susirinkti anksčiau ir pridengti mūsų neapsiskaičiavimą. Į sceną žengiame beveik tiesiai iš autobuso, šokį pradedame iš skirtingų tonacijų ir tuo baigiasi mūsų pirmojo rudens sezono renginio krikštas, nes netrukus įsijungia ilgametė vakaronių vedimo patirtis ir susizgribimo raumuo. Vėsus oras, sakyčiau, buvo puikus organizatorių sąjungininkas, ginęs į šokių aikštelę droviausius (arba išrankiausius) vakaronės svečius. Pasišokome ir mes, lengvai rasdami vieni kitus, net ir patamsyje šviečiančius baltučiais marškiniais.
Tiesa, muzikantai mintimis jau dairėsi savaitės galan – „Ratilio“ bandonininkai buvo pakviesti dalyvauti tarptautiniame instrumentinio folkloro festivalyje „Griežynė“. Taip išsijuosę repetavom, kad senutei koncertinai iš, matyt, parodontozės alinamo korpuso kaip dantis iškrito mygtukas, o įtampos neatlaikiusiai ar perdėto solidarumo pagautai bandonijai palūžo orą išleidžianti svirtelė... Visa laimė, kad gydantis Dr. Viliaus prisilietimas pastatė abi damas ant kojų ir koncerte draugiškai suskambėjo ketverios dumplės.
„Ratilio“ žinoma nerašyta taisyklė, gamtos dėsnis, kad muzikantai (ypač dumpliukai) nesišypso. (Laikausi teorijos, kad, kai muzikantas groja, jo siela nejučia persikelia į instrumentą, per kurį kalba, reiškia jausmus ir netgi gana tiesiogine prasme kvėpuoja, užtat kūnas ir lieka kaip koks kevalas, apleisti namai – už tų tuščių akių tuo metu tikrai nieko nėra!) Taigi šįsyk festivalyje išsikėlėme užduotį ne tik parodyti, ką gi išmokome rugpjūtį vykusiuose etnomuzikavimo kursuose, konsultuojami Arvydo Kirdos, bet ir pabandyti būti gyvo veido. Pažiūrėjau ketvirtadienio ir penktadienio koncertų įrašus – man atrodo, pažanga akivaizdi.
Apie rugsėjo 16-osios vakarą vykusią akciją „Visa Lietuva šoka“ tepasakysiu, kad smagumo tokiuose renginiuose tiek, kiek pats į juos įsitrauki. Man, instrumentą ir pastiles nuo gerklės skausmo apsikabinusiai, teko kliautis draugų įspūdžiais: jiems patiko, tad džiaugiuosi ir aš.
Kitą dieną į VU Teatro salę atkaukšėjome nešini tiesiog stulbinamai kitokiais nei poilsio pakabinti tautiniai kostiumai aprėdais ir ypač smalsūs. Teatralizuotoje ekskursijoje „Amantes – amentes: Adomo Mickevičiaus žvilgsnis į Romantizmą“ mums buvo patikėtas finalinis akordas – sudainuoti romansą. Geresnės dingsties karnavaliniam siautuliui nesugalvosi: aksominės suknelės, sodrūs rožių žiedai, žėrintys perlų karoliai, prabangūs kailiai, dailios skrybėlaitės – krykštavimo per akis. Naujas įvaizdis suveikė kaip Užgavėnių kaukė: visi drąsiai nėrė į dramatiškus vaidmenis, negailėdami išraiškingumo nei užkulisiuose, nei scenoje. Šviesiai graudus „Bangos sudaužė“, paslaptingas tango „Ateis naktis“, sentimentalusis „Kur baltos rožės žydi“ – kiekvienam ekskursantų srautui vis kitas romansas – buvo puikus įvadas į ilgesingas rudens nuotaikas. Maga pakartoti.
Visi šių dviejų rugsėjo savaičių renginiai baigėsi jau sutemus, primindami apie pasikeitusį metų laiką. Netrukus lygiadienio šventė Kernavėje, sutartinių mąslumu galutinai perkelsianti mus į tamsiąją metų pusę. Neapsigaukime – „Ratilio“ darbai tikrai nestoja.
Julija
Kauno miesto muziejaus, Daivos Klovienės, Dainiaus Putino ir Adelės Zajančkauskaitės nuotr.
