Naujiems mokslo metams tik prasidėjus, „Ratilio“ nenustygsta vietoj. Šįkart Kernavės archeologinėje vietovėje šventėme rudens lygiadienį ir Baltų vienybės dieną. Tiesa, mūsų ansamblis šiame renginyje dalyvauja jau antri metai, tad po pernykštės šaltos patirties visi pasirūpinome papildomais drabužių sluoksniais, nepamiršome sermėgų ir skarų.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad renginio pradžioje nebuvo sumišimo, mat praeitais metais pačiai dalyvauti neteko, tad ir vakaro eiga nebuvo tokia aiški. Ogi viskas prasidėjo nuo Saulės mūšio inscenizacijos, kur vadovaujami mūšio režisieriaus mūsų vyrai su mediniais kardais ir skydais drąsiai stojo į kovą... kalavijuočių gretose. Mes, merginos, giedojome sutartinę, o „kalavijuočiai“ įsiveržė į Lietuvos žemes ir mus pagrobė – daug nesipriešinom, visgi savi. Taip ir vyko Saulės mūšis, kol galiausiai įsibrovėliai buvo sutriuškinti ir išvyti.
Na, bet vaidinimas – tik menka dalis vakaro. Toliau kartu su kitais ansambliais judėjome ant savų piliakalnių, nuo kurių ir prasidėjo būgnų dundėjimai, skudučių švilpimai ir, žinoma, sutartinių gausmai. Pradėję giedoti, išgirsdavom kaip kokį aidą tolimą atsišaukimą nuo kitų piliakalnių. Stovėdami ant kalno, apšviesto fakelais, galėjom tik bandyt įsivaizduoti, ar kažkada senovėje viskas atrodė ir skambėjo panašiai. Toliau prie laužų vyko sutartinių lydimos apeigos, po kurių visi atvažiavusieji galėjo džiaugtis Sauliaus Petreikio ir grupės koncertu bei meninėmis instaliacijomis. Žinoma, mes, ratiliokai, „nepabuvom normalūs“, šokio žingsneliu judėjom pagal įtraukiantį ritmą. Bet kaipgi „Ratilio“ išvyka be pasisėdėjimo ir pasidainavimo? Aišku, nepraleidome ir to, svetingai priimti klebono, susėdę ant sofutės galėjom pasidainuoti ir pailsėti, pasiruošti dar laukiantiems šokiams. Po koncertų žmonės gana greitai išsiskirstė ir vėlyvą vakarą šokių aikštelėje daug svečių nepasiliko, vis dėlto „Ratilio“ muzikantai ir šokėjai šventę pabaigė triukšmingai ir išsikrovė iki galo.
O lygiai po savaitės jau šokdinome tarptautinės taikomosios kalbotyros konferencijos dalyvius vakaronėje Vilniaus universiteto kavinėje. Profesoriai iš užsienio labai entuziastingai įsitraukė į vakaro programą, drąsiai šoko ir žaidė tradicinius žaidimus. Tiesą sakant, jau ir kolegom sakiau, kad tikrai daug smagiau vesti vakarones, kai žmonės taip įsitraukia ir nereikia jų primygtinai kviesti į šokių aikštelę. Tą dieną šventėm ir mūsų ansamblio narės Ainės mamos prof. Meilutės Ramonienės gimtadienį, tad tradiciškai užgrojome gimtadieninį valsą ir šokdinome profesorę rato sūkuryje. Na, o vakaronei pasibaigus mus pradžiugino ant stalo laukianti skanių picų gausybė.
Rugsėjis ratiliokams buvo labai intensyvus ir produktyvus, nė vienos savaitės nepraleidome be renginio. Na, o toliau tęsiame ruošimąsi ateinantiems renginiams, kurie taip pat žada naujų įspūdžių.
Austėja Mia
Augusto Černiausko ir Julitos Slipkauskaitės nuotr.
