Kartais į keliones su ratiliokais keliauji ne dėl to, kad ten labai faina bus, bet pati autobuso patirtis su šita šutve yra kažkas įdomaus ir geidžiamo. Įvykių įdomumas visada koreliuoja su kelionės trukme. Tik pajudėjus aptariamos tik studijos, artimiausi planai ar neseni įvykiai. Po poros valandų mūsų vadas Vilius atsineša šūsnį dainų ir nieko nepaaiškinęs liepia išmokti ir čia pat įrašinėti. Dar pora valandų prabėga ir girdėti, kaip kuriami verslo planai ir aiškinamosi įvairių staklių specifikacijos. Nuovargis jau daužo, reik pamiegot. Bet kas galėtų užmigti, kai ausis kibina mūsų profesorės Ainės išsami politinių krypčių bei teorijų apžvalga? Taip ir dardam aštuonias valandas iki Tartu.
Šįkart festivalis pasitaikė puikus, jaukesniame neteko būti. Dauguma veiklų vyko atokiau nuo miesto, Lūnjos miestelio kultūros centre. Įsivaizduokit didžiulę kluonišką parketu klotą salę su stalais, nukrautais suneštinėmis vaišėmis ir niekaip negaunančiais pailsėti virduliais. Pirma taisyklė – jokių lauko batų salėje, taigi palaikytas kojinių čiuožinėjimo, vėliau ir tykių šokių batų kaukšėjimų perkusinis fonas. Pirmasis vakaras buvo skirtas susipažinti, tad vieni po kitų, spontaniškai besitardami, ką rodys, ant nedidelės scenos salės gale lipo ansambliai. Kai vieni kitus apsižiūrėjom, ėjom žaisti žaidimų. Na gerai, vieni žaidė daugiau nei kiti. Kartais su vyresniaisiais ratiliokais tikrai kaip dėdės pasijausdavom tarp kitų, daugiausiai vyresnių gimnazistų pilnų, ansamblių. Bet „Malu malu malūnėlį“ žaidėm kokių penkiasdešimties porų rate, tai kūno kultūros pamokos gimnazistai neišvengė.
Antrąją dieną grįžę į Lūnją kibom į šokių bei muzikos dirbtuves. Visos grupės turėjo išmokyti vienos kitas po vieną „sudėtingesnį“ šokį. Kitiems ansambliams „sudėtingesnis“ šokis buvo šokis su pynimu, o šita padavėjų gvardija (visi buvom su baltais „Ratilio“ marškiniais) atsivežė kažkokį penkių dalių kadrilinį epą „Lancajiedą“. Nors po pirmos demonstracijos ir buvo keli galvos griebimosi ir panikos veiduose atvejai, bet su profesionalia Julijos dresūra viskas buvo išsiaiškinta ir išmokta. Po šokių dirbtuvių, muzikantams besikeičiant kūriniais, šokėjų kasta gavo laisvo laiko, buvo galima aplankyti netoliese esantį parkelį ir pasilabinti su žirgyno gyventojais.
Vakare mūsų laukė didysis koncertas, kuriame kiekvienas ansamblis parodė išskirtinį savo charakterį. Estijos salų merginos virkdė jausminga mergvakario daina, latvės juokino demonstruodamos nepatinkančių bernų atgrasymo būdus, o mus priėmęs ansamblis „Maatasa“ parodė įspūdingą žaidimą apie alkaną vilką ir neklaužadą arklį, kurį vargšą žmonės galiausiai atiduoda vilkui sudraskyti. Be mūsų penkių ansamblių buvo pakviesta ir kitų, daugiausiai vietinių tautašokių ansamblių, kurių šiaip neminėčiau, bet vienas jų šokio fonogramoje turėjo net tris moduliacijas! Po koncerto prasidėjo dalyvių laukiamiausia dalis – naktišokiai. Persirengėm ir varėm rodyt kitiems, kaip tie dzūkai trypia, kai smagi polkutė užgroja! Muzika aprūpino ansamblių muzikantai – ypač žavėjo smuikais ir net gitaromis ginkluotos estų kapelos. Naktį galutinai pabaigėm ištaškyti etnodiskotekos.
Paskutinę festivalio dieną praleidome distopinį bunkerį iš ateities primenančiame Estijos nacionaliniame muziejuje – iš čia tiesiogiai transliuotas festivalio dalyvių koncertas. Papasakojusios apie savųjų kostiumų ypatybes ir pasididžiavusios dryžuotomis pėdkelnėmis, ilgakojinės Gabrielė ir Barbora metė koncerto vedėjams rimtą iššūkį – sušokti įmantrų „Jadvygos“ žingsnelį, o tai jiems visai neblogai pavyko. Darkart pasigrožėję vieni kitais atsimojavom su žiūrovais.
Beliko atsisveikint su kitais ansambliais, kas, pasirodo, buvo sunkiau negu iš pradžių atrodė. 2022 metais dalyvavome karantininiame nuotoliniame „Tartu Folk-Off“, kur siuntėme savo pasirodymus ir žiūrėjome, ką rodo kiti. Buvo smagu gyvai pamatyti tuos pačius veidus, kuriuos prieš metus veizėjome tik ekranuose. Tikiuosi, dar susimatysim.
Steponas
Agnės Sidabraitės, Mildos Navickaitės, Peeterio Paaverio ir Rimantės Šalkauskaitės nuotr.
