Mes, ratiliokai, esame ne tik vieno ansamblio nariai, bet ir tikri draugai, kurie vieni be kitų negali ir per svarbiausias metų šventes… Jau net įsivaizduoti sunku, kad stebuklingas Rasų (kitaip dar Joninėmis vadinamų) laikas nebūtų palydimas ratiliokų dainų, šokių ir juoko... Paprastai Rasos švenčiamos jaukioje Ainės sodyboje, tačiau šiemet susiviliojom Ievos kvietimu ir patraukėm į Šiaulių kraštą.
Iki penktadienio pietų visi susirinkome Linartuose pas Ievutę: kas dviračiais nuo Šiaulių atmynė dar ketvirtadienio vakarą, o kas gimines aplankę ar tiesiai iš Vilniaus atriedėjo automobiliais. Ir prasidėjo rankdarbiavimo diena… Pasirodo, gera ne tik kartu dainuoti, šokti ar tiesiog būti, bet ir visokiausiais amatais užsiimti. Vaikinai nieko nelaukdami griebė lazdas, kurios į dienos pabaigą turėjo virsti ragais, ir ėmė jas pjaustinėti, drožinėti ir visaip kitaip skutinėti. Skambėjo pjūklo džeržgimas ir juokas, į šalis lakstė skiedros, o ant stalo garavo žirniai, šašlykai, kvepėjo kaimiškas pienas... Bežiūrint į dirbančius vaikinus, ratiliokėms taip atėjo įkvėpimas – prasidėjo mezgimas, juostų bei juostelių audimas. Visi kažką niūniavom, kažką kalbėjom, klausėm Justino pasakos apie Trupinėlį, daug juokėmės ir pasislėpę pavėsinėje džiaugėmės lietaus gaiva.
Taip atėjo vakaras, kai Ieva užkūrė pirtį, į kurią, kaip bebūtų keista, šįkart pirmos ėjo merginos, o tik po jų – vaikinai. Visi nusiprausę ir pasiruošę vakarienei, kepėme kugelį ir dainavome dainavome... Taip sulaukėme vėlyvos nakties ir skambant Joginto armonikos garsams traukėme sapnuosna (tik nežinia, ar Gintas buvo nuėjęs miegoti, nes vakare palikome jį bedailinantį tokį ilgą ilgą ragą, o ryte radome vis dar dirbantį).
Rytas prasidėjo nuo išdžiūvusių ragų bandymų – visi vaikinai pūtė kiek tik galėjo, kad tik gražesnį garsą pavyktų išgauti. O garsų buvo tikrai visokiausių – vieni daugiau juokino, o kiti labai džiugino... O svarbiausia, kad buvo pasveikintos dvi tortadienininkės – namų šeimininkė Ieva ir skardžiabalsis Kristiniukas. Visi dar kartą jas sveikiname ir linkime pačių skambiausių dainų ir labiausiai padykusių šokių!
Po gimtadieninių pusryčių išsiruošėme ant Lubinų kalno, kur visą dieną darbavomės – ruošėme vietą vakare vyksiančiam Rasų šventimui. Vaikinai mosavo dalgiais ir nupjovė visą žolę, vežė rąstus laužui, statė vartus bei stebules, o merginos skynė žolynus ir pynė ilgiausius vainikus toms aukštoms stebulėms papuošti. Ant Lubinų kalno susirinkome ne tik mes, ratiliokai, bet ir dar daug žmonių, kurie kiekvienais metais Rasas sutinka toje stebuklingoje vietoje. Įdomu, kaip tiek žmonių neprašomi dirbo, puošė, kartu dainavo ir ruošėsi šventei. Besidarbuojant atėjo ir vakaras – Rasų burtų laikas. Pirmiausiai sušokome į sraunią ir neišpasakytai šaltą Dubysą, kad nusipraustume dienos dulkes ir švarūs pasitiktume šventę. Nusiprausę, užkandę ir pasipuošę patraukėme prie milžiniško laužo, kur prasidėjo ilgiausios nakties stebuklai – kupoliavome, klausėmės burtininkų pranašysčių (sužinojom, kad ir mūsų Andriukas yra ne tik vabzdžių specialistas, bet ir žolynų paslapčių skaitytojas), laukėm, kol buvo uždegtas aukuras, stebėjom kaip įsižiebė dangų siekiantis laužas, dainavom ir šokom. O kaip įdomu stebėti, kaip nuo kalno skrieja degantys ratai, klausyti, kaip skamba vyrų dainos... O kur dar vainikėlių plukdymas ir jų gaudymas... Vis dar šiurpuliukai nubėga per kūną, kai atminty iškyla vaikinukų, naktį įsibridusių į ledinę Dubysą, atvaizdas. Bet ko nepadarysi dėl tos vienintelės! (Išduosiu paslaptį: visų ratiliokų draugas ispanas Ivanas pagavo Giedrutės vainikėlį, tai dabar visi slaptai tikimės, kad čia suveiks Rasų nakties burtai ir Ivanas Lietuvoje užsiliks kur kas ilgiau, nei žada ;) ).
Taip ir prabėgo trumpiausios vasaros naktys ratiliokų dainų, šokių ir juoko apsupty. Grįžtant namo dar užsukome į jaukius Justinos namus, kur jos mama laukė su dideliausiu puodu pačios skaniausios sriubos bei įvairiausių žolelių salotomis (įsitikinome, kad balandos yra puikus salotų ingredientas!). Padrybsojom ant pievutės, pasižiūrėjom, kaip Andriukas su Ivanu ritosi kūliais ir nukabinę nosis patraukėm namų link. Kad būtų ne taip liūdna, jog baigiasi savaitgalis, ant pirštų susiskaičiavom, kiek nedaug beliko iki kelionės į Prancūziją, kur didelis gerų draugų būrys patirs dar vieną didelį didelį nuotykį ;)
Lina S.
