Kas yra „geras folkloro festivalis“? Pirmiausia pagalvoju apie aukšto meninio lygio atlikėjus, o iš jų pusės – apie sklandų, gerai apgalvotą organizavimą. Po rugpjūčio 5–11 d. vykusio 67-ojo Ruergo festivalio mintyse nešiojuosi ir dar kelis ypatumus, kurie mane, o gal ir kitus tarptautinių folkloro renginių dalyvius – pasirodančius ir klausančius – labai pradžiugintų.
Kelionės į Prancūziją ratiliokai laukė su nekantrumu: vieniems knietėjo pamatyti pietų Prancūzijos grožį, kiti svajojo apie prancūzišką batoną ir ragelius, dar kiti sapnuose jau šoko burė, o nemaža dalis ansambliečių, be kita ko, ruošėsi patikrinti kalbų mokymosi programėlių veiksmingumą arba pramankštinti kadaise turėtus, jau apmūsijusius prancūzų kalbos įgūdžius. Autobuse buvo galima ir pamiršti, kad kelionės tikslas ne tik pasiekti Rodezą ir ten išsiraityti iš per dvi dienas susiraizgiusio kūno mazgo, bet ir nuvykus greta Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Slovakijos, Armėnijos, Indijos ir Ugandos pristatyti lietuvių folklorą.
Dalelę Lietuvos ansambliečiai į Prancūziją vežė ne pirmą kartą – prieš daugiau nei dešimtmetį, 2011 m., sutartinėmis, dainomis, šokiais apipynė Bretanę, o šįkart panašiai žinią apie Lietuvą skleidė keliaudami po Averoną. Viešint dailiuose kalvotuose miesteliuose, ryškėjo svarbus festivalio leitmotyvas – bendruomeniškumas. Atrodė, kad festivalis prancūzams – proga susiburti, tiek kartu prisidedant prie jo rengimo, tiek džiaugiantis savų bei atvykėlių pasirodymais. Kad ir kur koncertuodavom, visur pasirodymus lydėdavo simbolinės vaišės, skatinusios nesiskirstyti, dar pabendrauti, susipažinti. Net eisenos (prisipažįstu, mano nemėgstamiausias žanras, kurį pamačiusi įtrauktą į programą paprastai atsidūstu, kam to reikia) derėjo su glaudžių bendruomenių įspūdžiu, veiksmingai sukviesdamos miestelėnus į vakaro koncertą. Ypač gražiai sumanyta festivalio šurmulio atnešti tiems, kurie patys į jį įsisukti negali: lankėmės net keliuose senelių globos namuose. Mano akimis, įvairių šalių muzika ne tik praskaidrindavo seneliams popietę, bet būdavo ir gražus gestas, rodantis, kad jie yra nepamiršta visuomenės dalis, kviečiama gyventi tuo, kuo gyvena ir visa bendruomenė. Būtų nuostabu, jei koncertai tokiose ir panašiose įstaigose taptų ir kitų festivalių tradicija – tai ir kilnu, ir pačiam festivaliui atveria naują matmenį, daro jį kur kas platesnės reikšmės, visuotiniu reiškiniu.
Paklausta, kas kelionėje įsiminė labiausiai, pastebiu, kad ant bendruomeniškumo gijos atmintyje it karoliukai susiveria kultūrinių mainų akimirkos. Buvo smagu žiūrėti, kaip stengdamiesi neatsilikti vienas nuo kito vėliavomis mosikuoja mūsų Petras ir „Pas D’La Yau“ ansamblietis belgas arba kaip lietuviškus jėgos žaidimus atranda Ugandos šokėjai. Nuostabą ir smalsumą, kaip kitaip galima girdėti mūsų muziką, kėlė prie Stasio polkos savitais akordais prisijungęs prancūzas akordeonininkas ir dainai gitara akomponuoti pamėginęs belgas. Taip pat nepraleidome progos pašokti kartu su italais, o kai kas – ir itališką armoniką, būgnelį pačiupinėti. Tokie spontaniški surezonavimai, žinia, patys žaviausi, bet visgi gaila, kad po ilgų dienų nebūdavo jėgų susėsti kartu pamuzikuoti ir daugiau pasimokyti vieniems iš kitų. Folkloro festivalių programų sudarytojams tad šnipštelėčiau numatyti laiko pačių dalyvių bendroms dirbtuvėms, nes jos (nepamirštant ir vakaronių su publika) iš tiesų padeda siekti to, ko dažnai viliasi tokių renginių sumanytojai – gilesnio kitų kultūrų pažinimo, tarpusavio supratimo, įkvepiančių atradimų.
Pabuvusi Ruergo festivalyje vėl grįžtu prie minties, kad folkloro esmė, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų, yra dalytis ir dalyvauti. Tuomet geras tas folkloro festivalis, kuris sumania programa, techninėmis galimybėmis, išmintingais praktiniais sprendimais ir kitaip tam sudaro sąlygas.
Julija
Augusto Černiausko ir Simono Baudart’o nuotr.
