1968 metais scenoje pasirodė būrelis studentų, dauguma lituanistų, Vilniaus universiteto bendruomenei pristačiusių Velykoms skirtą programą. Tai buvo pirmasis folkloro ansamblio, kurį dabar žinome kaip „Ratilio“, koncertas. Šiandien, po daugiau nei 50 metų, maršrutas Centriniai rūmai–Didžioji Aula, arba paskaitos–repeticijos, filologams taip pat puikiai pažįstamas. Ir šiuo velykiniu laikotarpiu, prisimenant ansamblio pradžią, rubrikai „Aš – ratiliokas“ norisi pakalbinti ne ką kitą, o būtent juos.
Dabar, kai Naujieji metai atėjo pagal, ko gero, visus kalendorius (argi naujas metų ratas ne pavasarį, taigi nuo Užgavėnių, pradeda riedėti?), galima ir ratilio.lt svetainei pražydėti naujais tekstais. „Ratilio“ tikrai ne žiemos miegu miegojo – tokią „žiemą“ nė neįmigsi, kaip žurnalistams per Užgavėnes skundėsi meška persirengusi Indrė, o juk ratiliokams šiaip ar taip visada darbymetis. 2020-ųjų pradžia – ne išimtis; apie ją – keliais raktiniais žodžiais.
2019-iesiems metams einant į pabaigą, „Ratilio“ skuba pasidalinti gruodžio mėnesį įvykusių renginių įspūdžiais.
Mokslo metams riedant į priekį, dar greičiau lekia mano, kaip naujokės ratiliokės, laikas ansamblyje. Kiekvieną savaitę naujų įspūdžių ir patirčių semiuosi repeticijose, o ypač bendraudama su ratiliokais. Be abejo, smagiausia pažintis su folkloru vyksta įvairiausių renginių metu. Apie juos trumpai ir papasakosiu.
Kartu su neįprastai maloniais orais mėnesio pradžia mus pasitiko tarptautiniu folkloro festivaliu „Pokrovskije kolokola“. Ratiliokai, kaip ir kasmet, nepraleido progos sudalyvauti koncerte „Muzika gurmanams“ Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurioje taip pat pasirodė ansambliai iš Latvijos, Rusijos, Serbijos, Sakartvelo, Lenkijos, Norvegijos ir netgi saulėtosios Ispanijos. Koncertui ruoštis gavome patalpas antrame aukšte su puikiu vaizdu į sceną, tad ilgą laiką belaukdami savo eilės praleidome kas besišnekučiuodami, kas megzdami, o kas grožėdamiesi kitų tautų pasirodymais. Džiaugiuosi, kad pirmajį koncertą su „Ratilio“ teko garbė atstovauti būtent lietuviškai (o gal derėtų sakyti, žemaitiškai) dainavimo tradicijai tokiame kultūrų margumyne.
Kitas išskirtinis renginys – šokamųjų sutartinių mokymai Universiteto bendruomenei. Ansamblio vadovės padedami, norintieji geriau pažinti lietuvių folklorą kartu su ratiliokais mokėsi įvairiausių sutartinių, giedamų skirtingais metų laikais – nuo paprastutės „Dijūta kolnali“ iki tik iš pirmo žvilgsnio sudėtingai atrodančių trejinių su choreografiniais elementais. Tikiu, svečiai smagiai ir prasmingai praleido laiką, na o mes turėjome puikią progą pasidalinti tuo, kas patiems labiausiai patinka, bei prisiminti primirštas melodijas. Beje, jau kitą savaitę, gruodžio 2 d., vyks antrieji šokamųjų sutartinių mokymai, tačiau šįkart mokysimės ne tik kalendorinių švenčių sutartinių, bet ir dainuosime adventines-kalėdines dainas!
Lapkritį vainikavo jaunimo folkloro ansamblių vakaronė „Valioj Ulioj“, kurią kasmet organizuoja Vilniaus kolegijos folkloro ansamblis „Želmuo“. Vakaronės pradžioje etnomuzikologas dr. Gustaw Juzala pasakojo apie Vilniaus krašto folklorą. Dar kartą įsitikinome, kad su savo krašto lenkais ir gudais turime daugiau panašumų negu skirtumų – juk net dainų melodijos labai panašios, tik skiriasi kalba, o ir ji persimaišiusi. Vėliau linksminomės kitų ansamblių dalyvių būryje – šokome senus ir naujus šokius, dainavome, džiaugėmės seniai matytais ir naujais veidais.
Trumpai tariant, rudenį palydėjome puikiai nusiteikę ir dabar išsidūkę ramiai pasitinkame adventą. Gruodžio 13 d. vyksime į Klaipėdą, kur dainuosime mitologines dainas „Mėnesio svodbos“ koncerte, o gruodžio 17 d. jų pasiklausyti kviesime Vilniuje.
Rašė Milda N., fotografavo Julita S.
Spalio 25-ąją minime Konstitucijos dieną – 1992 m. referendumu priimtą pagrindinį šalies įstatymą išmanyti yra kiekvieno Lietuvos piliečio garbės reikalas, o teisininkams – ir būtinybė. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas kasmet rengia Konstitucijos dienas (KoDi) – jei šiemet nespėjote apsilankyti, nepamirškite to padaryti kitąmet. O mes savo ruožtu šia proga kalbiname teisę studijuojančius ratiliokus: kaip greta kodeksų atsiranda dainynėliai?
Kasparas, Teisės vientisųjų studijų 4 kurso studentas: Kai pasakau, kad studijuoju teisę, o mėgstamiausia mano veikla yra šokti tradicinius šokius bei klausyti tradicinių dainų ir muzikos, žmonės nemenkai nustemba. Daug kam šie dalykai atrodo nesuderinami. Tikriausiai žmonėms keista įsivaizduoti, kaip lakuotus batus ir kostiumą nešiojantis teisininkas (tiesa, tai yra šioks toks mitas) juos mielai iškeičia į tautinius drabužius ir pasileidžia patrypti polkutę ar fokstrotą. Pasirinkimas studijuoti teisę buvo beveik atsitiktinis. Baigęs dvyliktą klasę ir išlaikęs egzaminus sukau galvą, ką gi noriu studijuoti. Nusprendžiau, kad pasirinksiu studijas, kurios yra plačios ir praktiškos (kaip mano mama ir aš mėgstame sakyti – studijos, kurios yra apie viską ir apie nieką). Taip mano akiratyje atsidūrė psichologija ir teisė. Galiausiai Rugsėjo pirmąją sutikau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pirmakursių būryje. Su folkloru susipažinau taip pat per atsitiktinumą. Nors folkloro paragavau jau penktoje klasėje, visa galva į folklorą pasinėriau tik baigęs mokyklą ir pradėjęs studijuoti. Antrame kurse atradau Tradicinių šokių klubą, kuriame susipažinau ir su kai kuriais ratiliokais, o trečiame kurse išdrįsau ateiti į „Ratilio“ perklausą. Tiesa, iš pradžių derinti studijas, atliekamą praktiką ir ansamblio veiklą nebuvo labai paprasta, dėl to kartais kentėdavo ir repeticijų lankomumas. Pamažu išmokau viską suderinti, taigi galėčiau padėkoti „Ratilio“, kad pagaliau išmokė mane skaičiuoti savo laiką ir jį branginti. Manau, kad kertiniu mano „karjeros“ „Ratilio“ tašku tapo išvyka į Palangą, kur šventėme Jurgines. Šioje išvykoje supratau, kokie brangūs man yra ratiliokai bei kaip smagu ir gera su jais leisti laiką, o naktinis pasidainavimas buvo tiesiog pasakiškas. Atrodo, kad po šios išvykos mane visada ir visur lydi ratiliokai ir esu jų apsuptyje. Pirmadieniais ir trečiadieniais su nekantrumu laukiu dienos pabaigos ir repeticijų pradžios, kur vėl galiu „pasikrauti“ geros energijos likusiai savaitei. Kitas ansamblio narys Ignas labai šauniai apibūdino ansamblį – tai daugybė įdomių, įvairioms mokslo sritims bei pasaulėžiūroms atstovaujančių žmonių, kuriuos vienija meilė ir pagarba tradicijoms, šokiams, dainoms ir muzikai. Labai džiaugiuosi, kad pavyko nutūpti „Ratilio“ lizde ir tikiuosi, kad kitiems šis lizdas taps tokiais pačiais šiltais namais... |
Akvilė, Teisės vientisųjų studijų 2 kurso studentė: „rãtil‖as (3b) apskritimas, ratas, lankas: Ratilai aplink mėnulį... Teka saulelė kaip ratilė̃lis“ – DLKŽ. Kol dar nesi ansamblyje, tai eilinė sąvoka ir apibrėžtis. Tačiau tapusi ansamblio dalimi, skaitydama šią apibrėžtį, norom nenorom nusišypsau, nes suprantu, kaip viskas susiję. Bet pradėkim nuo pradžių... Praeitais metais įstojau į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą. Nuolatos sulaukiu klausimo, kodėl taip pasirinkau, ir vis dar neturiu į jį atsakymo, juolab kad pats pasirinkimas atsirado gana kurioziškai. Tačiau mokytis įdomu, o universiteto gyvenimas vilioja ir stebina. Į universitetą stojau pakankamai drąsiai, o štai į „Ratilio“ naujų narių priėmimą ėjau visai kitaip – nedrąsiai ir su abejone, kad gali nepriimti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai kelia šypseną, tačiau tuo metu pažinojau tik vieną ratiliokę, buvau žmogus, kuris, galima sakyti, visiškai nesusijęs su folkloru ir jo neragavęs: su folkloru buvau susidūrusi tik netiesiogiai per girdėtus pasakojimus, tėvų atsiminimus apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijas bei Jonines su ramuvietiškais elementais. Iš tikrųjų, nebuvo ten ko bijoti – priėmė ir įtraukė. Sakoma: „Vieną kartą tapęs ratilioku, amžiams liksi ratilioku“. Tikra tiesa – kai jau įtraukia tas ratilas, tai nė nenori niekur kitur plaukti. Šie metai buvo tokie pilni vakaronių, šokių ir šypseną keliančių prisiminimų, kad kartais niekam kitam galvoj vietos nebelieka. Mintimis keliauju nuo pirmos išvykos į Uteną, per visą Kalėdų laikotarpį, Jurgines Palangoje, nepakartojamą „Skamba skamba kankliai“ savaitę (kai kasdieninius renginius turi derinti su prasidėjusia sesija), iki visų vasaros įdomybių (nuo „Vyčio ordino riterių“ iki grybautojos regalijų), kurioms reikėtų atskiros rubrikos... Nors visus įspūdžius galvoje susidėlioti sunku, bet viena tikrai supratau: „Ratilio“ – ne šiaip ansamblis, tai šeima, kurios dalimi tapau ir dėl to labai džiaugiuosi. P.S. Grįžtant prie minėtosios apibrėžties, šiemet parengėme ir tebepildome mitologinių dainų, susijusių su dangaus kūnais, programą. Taigi štai – net paprasčiausi ratilo vartosenos pavyzdžiai žodyne dalyvaujant ansamblio veikloje kitaip pasirodo. Viskas jungiasi į vieną ratą. |