Taigi, įvyko dar viena kasmetinė Lietuvos folkloro „mafijos“ sueiga. Šiemet pirmąkart šitoj šventėj teko pakilti į scenos aukštumas ir matyti į save atgręžtas žiūrovų ir kamerų akis. Įspūdis neblogas, tačiau man prie širdies vis tiek labiausiai limpa „popamokinė“ veikla – pasidainavimai po koncertų, pasivaikščiojimai po miestą apsirengus tautiniu kostiumu, šokiai, po šokių ir, žinoma, vakarėlis po visko. Tačiau ir oficialioje programoje pažiūrėti tikrai buvo į ką – nuotaikingi ansamblių

Mus sutiksite:

 

Gegužės 29 d. (ketvirtadienis) 

 

17.00 val. Skumba skumba kunkliai. Festivalio atidarymo koncertas. Teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme (Vilniaus g. 41)

20.30 val. Padainiūsu dainiuškeli. Pasidainavimo vakaras. Teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme (Vilniaus g. 41)

 

Gegužės 30 d. (penktadienis)

 

20.00 val. Sutartinių takas. Bernardinų sode.

21.00 val. Kalnų sutartinė: nuo Gedimino kalno papėdės iki Premanos kalnų.Lietuvos sutartinių atlikėjų ir “Canta Proman”(Italija)

Žinia, jog net savaitę praleisime Rygoje, privertė lagaminus sunkinti knygomis. Dabar truputėlį nemalonu, kad suabejojome broliškojo miesto įvairove. Jau autobuse prof. A. Butkaus prakalba apie buvusią lietuvių imigraciją į Rygą ir juokus apie mūsiškių norą dirbti už grašius – paskatino žvelgti į kelionę kiek plačiau ir didžiuotis galimybe prisidėti prie „Lietuvos dienų“ renginio.

Susipažinę su viešbučiu-laivu, siaurais, tamsiais, bet blizgiais koridoriais (kurių veidrodžiuose sunku

Kovo 8 dieną visi sugužėjo Kaziuko mugėn - kas riestainių ar dešros pirkti, kas į kojinių raštus pasižiūrėti ar polkutę aikštėj sušokti. Prieš savaitę, per Užgavėnes, žiema kaip reikiant buvo išvaryta, todėl oras džiugino visą dieną.  Apsirėdę meškomis, dresuotojais, ginklanešiais, vaidilutėmis ir kitais personažais patraukėme į Lukiškių aikštę, iš kurios prasidėjo eisena. O kokia gausybė buvo ten susirinkusi! Visai šiai didžiulei eisenai pajudėjus Rotušės link prasidėjo linksmybės – meškos

Ei činda mara čiūra, činadaikum činada!

 

Žinot ką tai reiškia? Ne? Tai tikriausiai šiemet ir Užgavėnėse nebuvot :( O mes, ratiliokai, labai smagiai jas atšventėm, net dvejose Lietuvos sostinėse! Ogi kovo 1-ą dieną bandėm žiemą vyti netikras veseles keldami Vilniuje (bais gražią svitą apturėjom: čigonai, meškos, daktarai, ožiai, velniai, žydeliai, o patys gražiausi buvo mūsų jaunieji). Ir šokdinom, ir blynus valgėm, ir dainas dainavom, net chorų ir šokių karuose Kanapinį palaikėm! Kas nematė ir

 

 

Važiuodama į Krokuvą, kur savaitei „Ratilio“ ir „Linago“ ansamblius sukvietė pasaulio lituanistikos centrai, žinojau, kad išvysiu ne kokį laukinį kraštą, pilną nesuprantamų ir nepažįstamų papročių ir kultūros, bet tikrai nesitikėjau, jog vos antrą kartą gyvenime lankomas didelis miestas pasirodys toks jaukus, nebauginantis ir savas. Netikėtai giedras įsibėgėjantis spalis leido pasidžiaugti ne tik Krokuva (tokiu „turistauti“ neįprastu metu, kai net žalioji senamiestį supanti juosta visai ne žalia, o

Jau kuris laikas, kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, bet mintimis vis nuklystu į Jerevaną, Sevano ežero pakrantes, kalnuotas vietoves, kurių nė pavadinimų negalėčiau pasakyti, ir spurdu prisiminusi tas penkias dienas, kurias su ratiliokaispraleidome Armėnijoje, laiką, kupiną netikėtų patyrimų ir naujų pažinčių.

 

Vos atvykusius mus ištiko pirmieji netikėtumai. Pirmiausia dingo Giedrės lagaminas (jo laukti teko, tiesa, ne tik tą vakarą, bet visas 3 dienas). Be to, niekas mūsų nelaukė. Bent taip pasirodė

Tai taip ir buvo - apsižanijo du puikūs Ratiliokai ir išvien su ansambliu ir lietuviškomis tradicijomis šią nuostabią progą atšventė. Visko buvo, nieko netrūko: nei pagoniškų apeigų, nei improvizuotų išbandymų, nei išmoningos ir dainingos svitos. Svitos buvo netgi dvi: du ansambliai vienijo pajėgas, kad veselija įvyktų ir siautulio netrūktų.

 

Ir kaipgi kitaip galėjo būti, jei Linago, kauniškių ansamblis, išugdė ir išaugino tokią tobulą (gražią, darbščią, veiklią, smagią, dainingą, šokingą ir

O viskas vyko taip. Dvi jaunos, žavios, drąsios, veiklios, vietoj nenustygstančios ir kaip vijurkai besisukančios Ratilio panos - Goda ir Justina - su seniūno Pauliaus pagalba paruošė

Kaip žinia, apie Ratiliokišką buvimą - arba daug arba nieko, bet pabandysiu glaustai.

 

Penktadienis: kelionė su „žolytės“ suktinukais – paragavęs negali sustot ir eilinį kartą dėkui Justinos Mamai, kuri visais išalkusiais iš širdies pasirūpina. O tuomet jau Palanga ir tas šelmis lietus, pasirinkęs tobulą laiką „Eisim sesės dauno“. Ir nuėjo mūs sesės  po ąžuolu dauno ir laimingi lietaus neišsigandę ir puikiausių sutartinių prisiklausę.

 

Šeštadienis: o Nida – saulės, ramybės bei patenkintų vokiečių buveine,

 

Išvažiuojame nuo VU Medicinos fakulteto. Važiuojame, važiuojame ir privažiuojame Kryžkalnį, paimti Justinos mamą, kuri mumis labai pasirūpino (naminiais lašinukais, salotų suktinukais ir duona). Užkrimtę, šiek tiek pasistiprinę, tęsiame mūsų kelionę į pajūrį.

 

Karšta... Autobuse kas šnekasi, kas snaudžia, kas aiškinasi „krabukų“ taisykles. Štai ir pamatome pirmuosius vėjo jėgainių sparnus... Artėjam.

 

Apsistojome Palangos centre, iki koncerto laiko daug, tai reikia pasisveikinti su Baltijos jūra.

„Skamba skamba kanklių“ suskubome laukti nuo tos dienos, kai „žiurkės su šeškais iš šalto pašalio“ pradėjo trauktis. O aš pradėjau jų laukti, kai gavau užduotį šią šventę aprašyti (regis tai buvo po Jurginių, „idėjų autobuse“). Kiekvieną dieną žiūrėjau pro langą ir prašiau gero oro, smagios nuotaikos, trankių šokių, skambių dainų :) Nežinau, ar mano maldos padėjo, ar likimas, bet kankliai ėjo ėjo ir atėjo su trenksmu. Suvažiavo jaunimėlis ir senimėlis iš įvairių Lietuvos kampų, pasaulio

 

Trečiadienis... Tarptautinė darbo diena... Laisvadienis... Vingio parkas...

 

Žinot, ką tai reiškia? Ne? O gi „Ratilio“ ŽAIDŽIA. Taip, taip... Bevažiuodami namo po Jurginių „Idėjų autobuse“ pasidalinome savo  mintimis ir viena iš jų buvo : „Gal trečiadienį einam pažaisti muštuko?“  Žinoma, entuziastų buvo iš pat pradžių vienas kitas, tačiau trečiadienį Vingio parke susirinkome gausiai ir prasidėjo linksmybės. 

 

Kai kurie net nesusipažinę su taisyklėmis (pvz.: aš) ėjo žaist... :D Tiesa, prie mūsų

 

Ratiliokams jau tradicija tapo kiekvieną pavasarį keliauti prie jūrų marių kviesti Jurgio atrakinti žemės, išleisti žolės... Šį kartą tai buvo tarptautinis Jurginių papročių festivalis Palangoje. Gražų penktadienio pavakarį susirinkom visą mantą bei instrumentus ir dainingai linksmai skriejom autobusu pasisveikinti su jūra. Atkeliavome tiesiai į naktišokius, kuriuose jau buvo prasidėjusios visos linksmybės: bretoniškais ritmais sukom ratelius ir pirštelius, trypėm estiškas polkutes,

 

„O kieno žali sodai

O kieno žali sodai

O kieno žali sodai,

Žali jovarėliai?“

 

Šitų dainų sudainavam visi Lietuvos studentų ansambliai atadarydami jau šeštų festivalį „O kieno žali sodai“. A šiais metais, šitų festivalį organizavą Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija ir Lietuvos Liaudies Kultūros centras. Taigi myslijat, kad vyką kur nors Vilniuj? Šitų roz, atvažiavam in pačių tradiciškiausių vietų, in Rumšiškes. Ir viskas prasdėją teip : Visi sugužėjam in Gaisrinį ir ti atadarem „Žalius sodus“,

Kaip ratiliokai gaudė įspūdžius Kyšuly Žaliajam

arba

"Ėėėėlioooooooo, ėėėėlioooooo!!!"

 

Ilga, beveik parą trunkanti kelionė neprailgo – su „Ratilio“ kitaip ir būt negali, kai oro uostų laukiamosios salės tampa žaidimų aikštelėmis.  O žaidimai, kaip žinia, padeda pažinti draugus ir jų charakterį (apie save taip pat daug naujo sužinai:)).
Gal ne toj Kyšulio pusėj buvom – nepasirodė jis jau toks žalias. Žiūrint į palmių viršūnes iš aukšto, dar galėtum pagalvoti, bet aplink vien šienas, ne žolė

 

Paseksiu Jums pasaką parsivežtą iš svetur.

 

Seniai seniai, už devynių jūrų, už devynių girių nuostabiame pasaulio krašte – Lietuvoje, Karačiūnų gyvenvietėje savo jaukų  būstą turėjo žavi Čigonė. Kartą ji sugalvojo švęsti Naujuosius metus, kaip nekeista 2013 – tuosius. Ilgai mintijusi, sumanė pasikviesti „Ratilio“ ansambliečius, nes pati kartu su jais kojelėm trypia ir balselį virpina. Ir kad pradėjo žemė drebėt, tvoros klibėt, o gi žiūri Čigonėlė, kad būrys renkasi, kas ratuoti kas pėstute, kas

Pavasarinis dūkis gerai įsukęs pernešė ir per vasarėlę. Gyvi dar vaizdai iš Jorės Palangoje, iš festivalio gražioje Kulautuvoje, iš didžiųjų 40-ųjų "Skamba kanklių" ir mūsų antros kelionės po Lietuvą - šįkart po Aukštaitiją. Apie tai plunksnos jau užrašė čia - mūsų voratinkliniame metraštyje - ir jūsų visų dėmesio jau laukia (imkiet metraštį ir skaitykiet).

O jei tu dar ne pas mus, bet "tradicija" - žodis tau nesvetimas, kojas miklinti neatsisakai ir dainą kartais trukteli - įsisuk į mūsų

Vieta. Mokykla, kurioje ir šalia kurios vyksta visas veiksmas, šalia nedidelio miškelio, greta ganosi karvutės, krypuoja ančių šeimynėlė... Už kelių šimtų metrų savo vandenis purslena Užupė – tikra palaima sušilusiems šokėjėliams bet kuriuo paros metu. Šalia dvi parduotuvės, nepaliaujamai tiekusios visiems įvairiausių skaniausių ledų (ir ne tik) porcijas. Pjaunami aukso spalvos laukai aplinkui ir šviežių obuoliukų kvapas jau primena, jog vasara pasiekė savo brandą...

 

 

Laikas. Pats šilčiausias ir