Sveiki, mieli „Ratilio“ naujienų skaitytojai!
Susitinkame pačiame rudens darbų įkarštyje. Lietingą lapkričio dešimtosios ketvirtadienį, baigiantis Vėlinių oktavai, susirinkome Šv. Jonų bažnyčioje giedoti kantičkų šv. Mišiose, kuriose buvo meldžiamasi už mirusius Vilniaus universiteto bendruomenės narius. Giesmės ramios, kontempliatyvios, verčiančios susimąstyti kiekvieną apie žmogaus gyvenimo trapumą ir Kūrėjo didybę. Giedoti mišiose visada yra didelė atsakomybė, tačiau šis kartas buvo išskirtinis. Be giesmių tūravojimo antru balsu gavau užduotį pagiedoti psalmę. Viena mano pusė sunerimo dėl išėjimo giedoti prieš visus, kita apsidžiaugė, kad atsirado naujas iššūkis. Turiu pasakyti, kad viskas puikiai pavyko, nes galėjau atsiremti į stiprų kartu giedančios Emilijos balsą.
Ruduo jau ritasi į antrą pusę, o „Ratilio“ nemiega! Paskutinį spalio sekmadienio rytą, miestui dar tik bundant, išjudėjome į Dzūkiją. Šį kartą turėjome nuostabią progą prisidėti prie šv. apaštalų Simono ir Judo Tado atlaidų šventės Marcinkonių bažnyčioje.
Fiziku gimęs, rašytoju netapsi – pasakė niekas niekada. Gal ir tiesa, bet pabandysiu ir aš jums trumpai apie paskutines ratiliokų aktualijas papasakoti.
Naujiems mokslo metams tik prasidėjus, „Ratilio“ nenustygsta vietoj. Šįkart Kernavės archeologinėje vietovėje šventėme rudens lygiadienį ir Baltų vienybės dieną. Tiesa, mūsų ansamblis šiame renginyje dalyvauja jau antri metai, tad po pernykštės šaltos patirties visi pasirūpinome papildomais drabužių sluoksniais, nepamiršome sermėgų ir skarų.
Baigėsi „Ratilio“ stovykla ir nieko nelaukdamas prisistatė ruduo, pernelyg entuziastingai lįsdamas į kambarius, striukių rankoves, dienotvarkes ir širdį. Ką gi, prie darbų.