Sekmadienis, rugpjūčio 27-oji, pavakarys.
Jau ne sykį įsitikinau, kad po kelionės išsikrauti daiktus užtrunka žymiai ilgiau nei juos išvykstant susikrauti. Ruošiantis išvykti apie daiktus galvoji labai praktiškai: reikės tiek ir tiek marškinėlių, nes bus šilta, dar pasiimsiu šitas kelnes ir batus, nes eisim į gamtą, dar tą ir aną – visko turėtų pakakti. O štai kai parvažiuoji ir viską turi išimti, prie visų daiktų dar prisideda ir parsivežti įspūdžiai. Ir dabar, grįžusi iš ansamblio stovyklos Svencelėje, tvarkausi mantą ir vis stabteliu: iš striukės pabyra Juodkrantės smėlis, vienų kelnių kišenėje randu pluoštelį pelkėse nusiskintų gailių, o čia dar marškinių rankovėje likęs per šokius skolintas žiogelis. Visi šie daiktai ir su jais susiję prisiminimai susideda į savotišką kelionės dienoraštį; darsyk grįžtu į ką tik praėjusias dienas.
„A-ja-ja-jaaaai“ – dar dabar mintyse skamba mūsų choru traukiamos kostarikiečių dainos dalis, kurią dažniausiai kartodavome ir atitardavome Sardinijoje.
Rugpjūčio 3 d. iš Vilniaus oro uosto į festivalį „Marmilla Folk Festival“ vadovės Kristinos vedami išskrido 23 ratiliokai. Visų degančios akys laukė naujų įspūdžių – juk daugeliui tai pati pirma tokia tolima kelionė su „Ratilio“, o porai ansambliečių – pirmieji gyvenime skrydžiai lėktuvu! Nieko neišgąsdino dingęs Germano lagaminas, kuriame buvo supakuoti ne tik visi jo paties daiktai, bet dar ir poros vaikinų tautiniai kostiumai – visiems knietėjo kuo greičiau ištrūkti į vakarėjančią Sardiniją ir pamatyti, kokia gi ji yra iš tikrųjų.
„Nastajaščius rojus žamėj!“ – taikliai apibendrino Dzūkijos dalį jubiliejiniame koncerte vedęs Tomukas. Išties saulės nutviekstame kvepiančių VU Botanikos sodo žiedų margumyne buvo susitelkęs toks meilės ir džiaugsmo burbulas, kad jo palaimingas švytėjimas turbūt ir iš kosmoso buvo matyti. Pražydusiais glėbiais, gimtadienio sveikinimais apsisagstę, šypsenomis švytruojantys „Ratilio“ 55-ojo gimtadienio šventės dalyviai apipynė sodą dainomis, šokiais, pokalbiais. Prisirpusios (gyvenimo) vasaros pilnatvė! Keletą birželio 10 d. akimirkų tarsi nuotraukas giminės albumui šiame straipsnelyje išryškiname amžinam atminimui.
Jau visai netrukus – birželio 10 d. – taip laukiama Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ 55-mečio šventė. Jubiliejaus tikrai nepramiegosite, jei kas rytą kelsitės su etnožadintuvais!
Folkloro veteranas, ansamblio senbuvis Vilius Marma daugiau nei trisdešimčia skirtingų lietuvių liaudies instrumentų įrašė įvairių trumpų melodijų, garso signalų, kurie, įdiegti telefone kaip žadintuvai, duos toną visai dienai. Įsidiegus iš „Google Play“ parduotuvės parsisiųstą programėlę, ausį kaskart pabudins intriga: ką gi girdžiu? Ūžlį, nendrės birbynę, manikarką, psalterį, dūdmaišį? Susieti garsą su vaizdu padės mielos Aušrinės Lasytės iliustracijos. Instrumentai taip pat trumpai aprašyti, jų melodijos suskirstytos pagal Lietuvos etnografinius regionus. Taigi, naudojantis programėle, rytai taps smagus pažindinimosi su tradiciniais muzikos instrumentais laikas, ir į šiuolaikinę kasdienybę natūraliai įsilies trupinėlis folkloro.
Grojaraštis taip pat prieinamas muzikos pasiklausymo platformose „Pakartot“ ir „Spotify“. Jį puikiai galima pritaikyti edukaciniais tikslais, norint apžvelgti tradicinių muzikos instrumentų įvairovę Lietuvoje.
Pristatydami visuomenei šį ansamblio jubiliejaus proga parengtą leidinį, kalbiname jo autorių, lietuvių liaudies instrumentus prisijaukinusį „budintoją“ Vilių Marmą.
Festivalį „Skamba skamba kankliai“ tradicinės kultūros entuziastų padangėje priprasta vadinti didžiaisiais folkloro atlaidais. Kaip jau būna, dažnai kartojamas pasakymas nublanksta ir kartais nesuprasi, ar čia mes, ar pati kalba nesąmoningai mumis kalbėti pradeda. Kodėl atlaidai? Kai pagalvoji, akivaizdu – paskiras, unikalias ansamblių bendruomenes, nelyg po apylinkę pasklidusias šeimynas, festivalis surenka draugėn. Kaimynui per petį plekšnojam, apie rimtus ir nelabai reikalus pasikalbėdami džiaugiamės, naujienomis pasidalinam. Žinoma, be kermošiaus saldainių atlaidai nevyksta – taip ir Festivalis iš didžiosios f turi nepakeičiamus atributus, kasmet grįžtančiai šventei būtinus pasikartojimus. Šiemet vėl gaũdė „Pasidainavimų vakaro“ kiemelis, kur ir mūsų aukštaitiškoji, plačioji „Kai saulyte patekėja“ budino svietą. Paslaptingu „Sutartinių taku“ penktadienį darsyk nuvedė Bernardinų sodo keliai, čia sušokome ir naująjį hitą – improvizacijų metamorfozę „Išvedėmo ožėlį“. Sutartuvininkės stulbino žiūrovus tiesiog jų akyse virsdamos žuvytėmis ir drambliukais, gracingomis balerinomis ir Stepono Batoro dvaro bajorėmis. Vėliau galingi festivalio svečių pasirodymai, čiulbučių subtilybės, jaunimo vakaronė, naktišokių siausmas, sekmadienio nuovargis, net dalyvių eisenos sukeltos, vakarinės saulės nutviekstos Bernardinų takų dulkės – vėl dūšią gaivino viskas, kas kelintus metus ratiliuojant tampa taip pažįstama ir brangu.