Gegužės 21 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje įvyko jau trečiosios „Ratilio“ mitologinių sakmių programos „Gandras ant stogo, laimė pastogėj“ premjera. Deivei Laimai ir laimės sampratai skirtas vakaras, rodos, suvirpino kiekvieno mintis, dvejones, troškimus. Žiūrovės įspūdžiais dalijasi ansamblietė Gintarė.
Gegužės pavakarę rinkomės į VU Teatro salę. Kas ant scenos, kas į žiūrovų eiles. O ten – tokia šventė! Visi šypsosi, švelniai ritasi jaudulio bangelės.
Kas yra tikra laimė? Kur ją rasti? Kodėl vieniems sekasi, o kitiems – ne, ir ką daryti, jei, rodos, gimei nelaimingą valandą? Tokius ir panašius klausimus gegužės 21 d. 19 val. svarstys Vilniaus universiteto (VU) folkloro ansamblio „Ratilio“ pasakotojai, VU Teatro salėje pristatysiantys muzikinę mitologinių sakmių programą „Gandras ant stogo, laimė pastogėj“.
Saulei vis labiau šildant žemę ir budinant gamtą, „Ratilio“ suskubo ruoštis Jurginėms. Keletą savaičių intensyviai padirbėję, išvažiavome jų švęsti į Palangą, festivalį „Jurgi, paimk raktus“. Mums – Eglei ir Rusnei – šios Jurginės buvo pirmosios. Kelionė autobusu „Ratilio“ ir „Labingio“ kompanijoje neprailgo, nes ją lydėjo mokėtos ir dar negirdėtos dainos.
Kovo 28 diena buva kap nikdi šilta – ypač pasijuto kelis rūbų maišus traukiunt par kolnų no Tymo turgaus ir bavėluojančio studenčioko į svarbų seminarų žingsniu žingsniuojunt rotušas link. Tokia mat ta ratilioko dalia – dėrink nedėrinis volandų unksčiau būt vieton, o Dievulis tik pasijuoks iš tokio naivumo. Nuskubėjįs rotušan buvau per pusį pėdos net į vesėlias įlindis, bat pri durų stovėjusi ponia sulaikė: „Čia vestuvės vyksta. Jums turbūt reikia eiti priešingoje pusėje“. Turint čėso, būčia kap nors prisiprošys vidun, bat bala jų nemotį – į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadų įrašytų vertybių paskelbimo iškilmas tiesioginė transliacija jau neba už kalnų.
Vasaris paskutines dieneles skaičiavo – „Ratilio“ vis tiek dar kai kur nuvažiavo! O važiavom ne bet kur, į pačią Palūšę (Ignalinos raj.), kur vyko „Trauk stintelę 2024“.