Įvykiai

Paskutinįjį lapkričio penktadienį su ne didžiausia (neretai ratiliokų būna ir dvigubai daugiau), bet vis tiek puikiai pasiruošusia ratiliokų grupe susirinkome į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą pasitikti besiartinančio advento. Eidamas per fakulteto kiemelį ir linktelėdamas Kalėdų bukui, svarsčiau, kiekgi čia žmonių susirinks. Iki pasirodymo buvo belikęs pusvalandis, tačiau kiemelis dar buvo tuščias. Prisijungęs prie grupės, besiruošiančios jaukioje auditorijoje su šiam fakultetui būdingomis dekoruotomis lubomis, išgirdau ir kitus, panašiai būgštaujančius. Vis dėlto niekas per daug nesijaudino, mielai būtume dainavę vien tik su dekanatu.

Išgirdus žodį „pyraginės“, mintyse iš karto pradeda suktis skaniausių pyragų vaizdiniai, nejučia pradedi užuosti neseniai iš orkaitės ištraukto gardėsio kvapą ir jau, rodos, ir burnoje jauti jo skonį. Valakėlių Pyraginėse netrūko nei pyragų, nei kitų stalo gėrybių, nei šokių ir dainų. Bet apie viską nuo pradžių.

Iš aplinkinių žmonių, kurie lankė folkloro ansamblius, dažnai girdėdavau pasakymą: „Ansamblio vadovas (-ė) pakeitė mano gyvenimą.“ To nesupratau, kol pati nepatyriau.

Visą Šv. Kotrynos bažnyčios erdvę pripildę savais balsais kuriama varpų dūžių harmonija, atidarėme jau devynioliktąjį „Pokrovo varpų“ festivalį.

Niekas nei naujam „Ratilio“ vadovui, mūsų mylimam, aktyviam multitalentui Viliui Marmai, nei patiems ansambliečiams ramiai į naujus studijų metus įsilieti neleidžia – prasidėjo jau iš tikro nebestebinantis, kasmet panašiai atrodantis renginių maratonas. Tik iš šono nužiūrėti mūsų naujokus spėję, nėrėme į rugsėjo šurmulį, greičiausiai jau paskutines karštas dienas lydėdami, orų kismą pasitikdami.

Kiekvieną vasarą savo lankytojus dzūkiška dvasia persmelkiantį dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“ pasitikome sulėkę skirtingais ekipažais, iš įvairiausių Lietuvos kampelių, vien taip pajusdami festivalio buriamąją galią. Penktadienio pavakarę ratiliokai smagiai įsisuko į didesnių ir mažesnių vaikų margumyną, su kuriais tai žąsis skaičiavo, tai tiltus statė, tai šiek tiek katiną auklėjo, bet labiausiai šypsenos žibėjo ir akys spindėjo nuo to suteikiamo džiaugsmo, o gal ir galimybės patiems vėl tapti vaikais.

Štai ir praskriejo kaip mirktelėjimas turbūt labiausiai laukiami festivaliai ir šventės: tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“ bei, žinoma, garbingoji šimtmečio Dainų šventė.

Su „Ratilio“ švenčiu Jonines jau antrą kartą, visgi šios buvo išskirtinos tuo, jog vyko Nidoje. Paskutinį kartą „Ratilio“ trumpiausią metų naktį festivalyje „Tek saulužė ant maračių“ sutiko prieš daugiau nei 10 metų.

Tai, ką praminiau vasaros festivalių maratonu, dabar jau mielai pervadinčiau tiesiog baltiška vasara. Ką išgyvename šią vasarą, alsuoja ypatinga, nuo atostogų neatskiriama, bet labiau gėrėjimosi tuo, ką turi ir ką veiki, dvasia. Kai šiltą birželio popietę atvykome į Klaipėdą, festivalis „Lauksnos“, atrodo, pats ir davė būtent tokį toną.

Į Kauną, folkloro festivalį „Atataria lamzdžiai 2024“, atvykome vidurdienį ir turėjome progą pasivaikščioti po miestą. Kaunas mus pasitiko su savo istorinėmis gatvėmis ir gražia architektūra.

Paskutinis gegužės savaitgalis, kaip visuomet, paskirtas folkloristų „atlaidams“ – festivaliui „Skamba skamba kankliai“. Šiemetinį festivalį tradiciškai pradėjom ketvirtadienį nuo pasidainavimų vakaro, kuris, dideliam senųjų folkloristų džiaugsmui, po gerokos pertraukos šiemet vėl vyko Alumnato kieme. Festivalio renginiai Alumnato kieme sovietmečiu buvo mažas stebuklas. Įsivaizduokit – vietoj Lenino portretais ir komunistiniais šūkiais apkarstytų salės sienų (legalus) pasirodymas vyksta Vakarų dvasia dvelkiančiame renesansiškame buvusios kunigų seminarijos bendrabučio kieme. Žmonės susigrūdę, aplipę visus balkonus – visus kaip magnetas traukia toji laisvės ir bendrystės dvasia, atrodo, kad ir sovietinio režimo aplinkui nebesijaučia.

Gegužės 21 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje įvyko jau trečiosios „Ratilio“ mitologinių sakmių programos „Gandras ant stogo, laimė pastogėj“ premjera. Deivei Laimai ir laimės sampratai skirtas vakaras, rodos, suvirpino kiekvieno mintis, dvejones, troškimus. Žiūrovės įspūdžiais dalijasi ansamblietė Gintarė. 

Gegužės pavakarę rinkomės į VU Teatro salę. Kas ant scenos, kas į žiūrovų eiles. O ten – tokia šventė! Visi šypsosi, švelniai ritasi jaudulio bangelės.

Saulei vis labiau šildant žemę ir budinant gamtą, „Ratilio“ suskubo ruoštis Jurginėms. Keletą savaičių intensyviai padirbėję, išvažiavome jų švęsti į Palangą, festivalį „Jurgi, paimk raktus“. Mums – Eglei ir Rusnei – šios Jurginės buvo pirmosios. Kelionė autobusu „Ratilio“ ir „Labingio“ kompanijoje neprailgo, nes ją lydėjo mokėtos ir dar negirdėtos dainos.

Kovo 28 diena buva kap nikdi šilta – ypač pasijuto kelis rūbų maišus traukiunt par kolnų no Tymo turgaus ir bavėluojančio studenčioko į svarbų seminarų žingsniu žingsniuojunt rotušas link. Tokia mat ta ratilioko dalia – dėrink nedėrinis volandų unksčiau būt vieton, o Dievulis tik pasijuoks iš tokio naivumo. Nuskubėjįs rotušan buvau per pusį pėdos net į vesėlias įlindis, bat pri durų stovėjusi ponia sulaikė: „Čia vestuvės vyksta. Jums turbūt reikia eiti priešingoje pusėje“. Turint čėso, būčia kap nors prisiprošys vidun, bat bala jų nemotį – į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadų įrašytų vertybių paskelbimo iškilmas tiesioginė transliacija jau neba už kalnų.

Vasaris paskutines dieneles skaičiavo – „Ratilio“ vis tiek dar kai kur nuvažiavo! O važiavom ne bet kur, į pačią Palūšę (Ignalinos raj.), kur vyko „Trauk stintelę 2024“.

Dar ką tik, rodos, leliumavom adventiškas dainukes, o žiū – jau dienelės ilgėja, dangus giedrėja. Žiemužė jau padus po truputį ruošia. Ogi nespėjo prisiruošt – velniukai su ožkytėm ir kaliausės su būrėjomis taip padus pakūreno, kad vien tik dūmelio dvelksmas teliko.

Pastarasis „Ratilio“ metų ratas buvo nusagstytas netikėtais projektais, įspūdingomis kelionėmis, jaukiais susitikimais, mielais tradiciniais renginiais ir, žinoma, džiaugsminga 55-ojo gimtadienio švente, iki kurios dienas skaičiavome naršydami naujus leidinius. Smagu, kad į daug šių įvykių galėjome grįžti ne tik mintimis, bet ir kliaudamiesi skaitmeniniais prisiminimais – ansamblio bičiulių parengtais vaizdo įrašais. Taip įamžinti ir paskutiniai savitai advento dvasią atspindėję koncertai: paslaptinga muzikinė mitologinių sakmių programa „Kaukų išdaigos“ ir apmąstyti praėjusius metus VU bendruomenę subūręs susikaupimo vakaras.

Lapkričio vidury vyko festivalis „Pokrovo varpai“, kuris į Vilnių sukvietė įvairių tautų folkloro ansamblius. Žinoma, festivalyje dalyvavo ir „Ratilio“.

Seniai seniai, dą mano nė kvapo šitam ansambly nebuvo, kap ratiliokai koncertavo Kaune... Ką jau čia seniai, skubysit pertraukt, taigi prieš dvi savaiti, naje! O, tai teisybė, pagaliau tai invyko, todė i jumiem netrivoju papasakot!

Jau treti metai iš eilės kiekvieną Rudens lygę „Ratilio“ vazonų ir ką tik pradėtų žiesti vazoniukų būrys traukia į Kernavę – čia laukia šviesos ir skulptūrų instaliacijų, sutartinių sąšaukos ir šokių vakaras. Jis vis tik prasideda nuo naujos pažinties – visiems knieti pamatyti, kokį ten žvėrį pasikinkęs atvažiavo Vilius. Kad ir kaip grėsmingai atrodytų, tas žvėris pasirodo esantis tyliai murkiantis, šeimyniškas automobilis, tikimės, atliksiantis savo pareigą ir talpinsiantis ratiliokus į ne vieną būsimą kelionę. Šiek tiek prasiblaškę, o kai kurie ir Kernavės kelių kokybę išbandę, svetingai klebono priimti išskubėjome ruoštis renginiui. Kol kai kurios ratiliokės pirmąkart sau į kasas kaspinus pynė, lino karūnas matavosi, Petras su Austėja, nepabūgę ilgo žygio, kartu su archeologu ir šventviečių tyrinėtoju Vykintu Vaitkevičiumi jau buvo pusiaukelėje į Gojų – šventą Kernavės mišką. Bet apie jų nuotykius vėliau.

Rugsėjo 16 dieną Aštuonračio muziejuje Nemakščiuose būrį ratiliokų pasitinka svetingi raseiniškiai, nukrovę stalus dubenimis gardžiausio kugelio ir sklidinais ąsočiais naminės giros. Unikalioje muziejaus aplinkoje netrūksta ničnieko, gal nebent paminklo dažnai čia apsilankydavusiai aktyviai visuomenės veikėjai. Taip manė „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra, muziejaus įkūrėjas Leonas Tamulevičius ir liaudies meistras Ričardas Ramanauskas. Štai ir ji – vienintelė Lietuvoje ąžuolinė Zitos Kelmickaitės skulptūra. Kairėje rankoje telefonas, dešinėje mikrofonas, o kur dar iš užančio byrantys čirviniai blynai! Skulptūra nesiekia perteikti realistinio vaizdo, tačiau visi jos elementai parinkti ne veltui. Raganaitės skrybėlė – šmaikšti detalė, simbolizuojanti „zitiškumą“, kuriam neįmanoma atsispirti.

Rugsėjo aštuntąją ratiliokai po darbų ir paskaitų skubėjo į Druskininkus. Buvome pakviesti į Lietuvos pasakotojų konkursą „Žodzis žodzį gena“, kuriame pristatėme naujausią kūrinį – mitologinių sakmių muzikinę programą KAUKŲ IŠDAIGOS. Premjeros įspūdžiais dalijasi ansamblietė Gintarė.

„Nastajaščius rojus žamėj!“ – taikliai apibendrino Dzūkijos dalį jubiliejiniame koncerte vedęs Tomukas. Išties saulės nutviekstame kvepiančių VU Botanikos sodo žiedų margumyne buvo susitelkęs toks meilės ir džiaugsmo burbulas, kad jo palaimingas švytėjimas turbūt ir iš kosmoso buvo matyti. Pražydusiais glėbiais, gimtadienio sveikinimais apsisagstę, šypsenomis švytruojantys „Ratilio“ 55-ojo gimtadienio šventės dalyviai apipynė sodą dainomis, šokiais, pokalbiais. Prisirpusios (gyvenimo) vasaros pilnatvė! Keletą birželio 10 d. akimirkų tarsi nuotraukas giminės albumui šiame straipsnelyje išryškiname amžinam atminimui.

Suvalkija su visais rakandais atpūškavo Vylniun dą pirmadienį prieš jubiliejų. Tikriausia tėtės šleja i močiutės užtiesimai nė sapnuote nesapnavo, kad kada tę papuls. O papuolė i dą žmonėm an akių buvo išstatyti!

Suvalkijos saloj galimėjo patekt in sodybą, katroj tą dieną talka veža šieną. Atėję svetukai galėjo pačiupyt, užuost, pamatyt, išgirst tikrų mano namų trupinį i pamatyt mane tokią – su kroksais, bridžais i vyriškais marškiniais – ba tep apsirengus i dar̃ vasarom dą vežu šieną. Trūko tik skarukės iš pylno komplekto, ale labai norėjosi kaišytines kasas parodyt, katras, kap būnu su kostiumu, jau privalau po balta skepetuke kavot. Užėję in stubą, svetukai pamatė mano močiutės austinę staltiesę, an kurios lig šiolei Kūčią valgom, užtiesimus, katrie an sofkių patiesti būna. Buvo i keli rankšluosčiai. Viens šventinis, o in kitą galėjo rankas nusišluostyt, kap bulvukę su šimtamečiu kalvio darbo peiluku nuskuto, sėdėdami ant uslanuko, tas būlves imdami iš prosenelio dzūko daryto kašiko, i paskiau jas inmetę in palivotą viedruką su vandiniu. Tai jau tada, kap tokią seką atliko i darbo nesumilino, o svarbiausia – jo nepabijojo, tada jau ir dešrukių gavo. Nėr čia ko dykai! Ale juokauju, ba tep tai neškadavojau Indrės ūkio dešrukių net i tiem, katrie neskuto. Tik paskiau pamačiau, kad statistika nesusiveda: bulvės 37, o dešrukių neliko. Ale ma jį galas!

Jau kap svetukai mielaširdyngai i darbščiai prie šeiminykės darbo prisidėjo, dešrukę už žando užmetė, Gintarės paruoštus kvapus pauostė i linkėjimą in knygutę parašė, galė’ nuveit ir in prastą kiemą. Jame skambėjo Damilės surankioti gyvuliukų garsai. Žinoma, ir šienukas (tėvelio jau šįmet supjautas) su šake ir grėbliu laukė pargrįžtančios padvados. O šalia kabojo šleja – mažu reiks perkinkyt? Nu i dą tokis šposas-ne šposas, katrą, dėkuidie, vadovė leido. Žinot, jeigu jau rodau čia namus, tai nėr ūkio be šūdo! Taigi, Suvalkija (ne)nustebino i arkliašūdžiu šitą renginį praturtino.

Tep buvo smagu susitikt ratiliokų bendruomenę, mūsų ištakas i sykiu padainuot, pasišnekėt, nusišypsot, pašposyt. Tai dėkui, kad prie Suvalkijos iš atminties ištraukėt suvalkietiškų dainų i jas nuog dūšios užtraukėt. Tai buvo gražu! O i tep mislinu, kad i jūs iš manęs, i net aš iš jūsų apė šitą regioną daugiau sužinojom.

O dą dėkui mano šeimynai – mamai Birutei, katra keturis sūrius suspaudė i an jųjų net RATILIO 55 iš razinukių sudėliojo, tėveliui Juozui, katras visus rakandus pariktavo, sesei Justei, katra medų supylstė, saugiai visus maistus atvežė i nevat vietoj daug pamačino, ne tik mą, ale ir kitiem. Nu i padėka dą vyrui Skalmantui, katras kantriai kenčia šitas mano gastroles i dažnai atlieka logistines užduotis. Dėkui ratiliokam, katrie techninius, idėjinius sprendimus sumislino i palapines, katros dėl nemenko vėjo rakum atsistojo, iškart suspitę atgal pastatė.

Dą možna pasakot i pasakot, kap upeliu tekėt, ale kas buvot – tas žinot, o kas nebuvot – tai nenupasakosiu. Tikiu, kad i 60-metis bus, o tę i vė susitiksim! Valio „Ratilio“!

Teresė

P. S. Baikos baikom, ale kitusyk per tą liežiuvį gali ir bėdos prisidaryt. Atėj’ vieni žmonys, sako: o tai kaip čia suvalkiečiai mėsą be duonos valgo? Tai ir atsakiau, kap namie papratus: a, mes kap vilkai... Tik žiūrau, kiti žmonys šone kad kukši, kad kukši: „Mes tai ne kap, mes tai tikrai Vilkai“. Tai gerai, kad i patys geri šposinykai, o tai būtau turėjus dą daugiau raudonumo jau ir tep gerai rausvuosna žanduosna!

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Festivalį „Skamba skamba kankliai“ tradicinės kultūros entuziastų padangėje priprasta vadinti didžiaisiais folkloro atlaidais. Kaip jau būna, dažnai kartojamas pasakymas nublanksta ir kartais nesuprasi, ar čia mes, ar pati kalba nesąmoningai mumis kalbėti pradeda. Kodėl atlaidai? Kai pagalvoji, akivaizdu – paskiras, unikalias ansamblių bendruomenes, nelyg po apylinkę pasklidusias šeimynas, festivalis surenka draugėn. Kaimynui per petį plekšnojam, apie rimtus ir nelabai reikalus pasikalbėdami džiaugiamės, naujienomis pasidalinam. Žinoma, be kermošiaus saldainių atlaidai nevyksta – taip ir Festivalis iš didžiosios f turi nepakeičiamus atributus, kasmet grįžtančiai šventei būtinus pasikartojimus. Šiemet vėl gaũdė „Pasidainavimų vakaro“ kiemelis, kur ir mūsų aukštaitiškoji, plačioji „Kai saulyte patekėja“ budino svietą. Paslaptingu „Sutartinių taku“ penktadienį darsyk nuvedė Bernardinų sodo keliai, čia sušokome ir naująjį hitą – improvizacijų metamorfozę „Išvedėmo ožėlį“. Sutartuvininkės stulbino žiūrovus tiesiog jų akyse virsdamos žuvytėmis ir drambliukais, gracingomis balerinomis ir Stepono Batoro dvaro bajorėmis. Vėliau galingi festivalio svečių pasirodymai, čiulbučių subtilybės, jaunimo vakaronė, naktišokių siausmas, sekmadienio nuovargis, net dalyvių eisenos sukeltos, vakarinės saulės nutviekstos Bernardinų takų dulkės – vėl dūšią gaivino viskas, kas kelintus metus ratiliuojant tampa taip pažįstama ir brangu.

Įspūdingas buvo Jurginių savaitgalis. Tai buvo antrosios mano Jurginės Palangoje, todėl dar tik besiruošiant išvykti jau buvo virpuliukas, kiek daug bendrystės ir dainų laukia. Dainos ant tilto naktį kaip visada buvo šio renginio vidinis ansamblio atidarymas.

Velykas grait praėje: spėjam tik bažnyč’s sutvarkyt’, mišios’ pabūt’, nuolat skubanče kuniga pamoksla išklausyt – gi kėp tyč par darbymeti jam i suserg koks kэtos parapijos klebons, – nu i ketu kasmet tradiciške priklausančių darbų i smagumų nuveikt, o jau i švente baigias. Smag, ka tenk bent gimins susitikt, bu jo pirmadiens i vėl unt darbs ir moksls reik’ važiuot’.

A tad trump savaite grait pralak’. Darbų piln, a dienos tik keturios – tigi darbs tik nuo antradiene, ir kaip mat – vėl’ savaitgal’s. Sakyset’, reik tad pailsэt’, padrybsot’ – o man kniet’ į Atvelyke šventė nuvažiuot’. Tėp ti ves skubam, lekiam, darbų piln, atroda, nieka svarbiau nėra. Betgi geriaus’ poils’ – nusiramint’, tradicijs atsiment’ i kart su vэsės dalyvaut bendram pasibuvim’.

„Jūs ne choras, jūs folkloras!“ – repeticijoje garsiai sušuko režisierė Leokadija. Taip taip, mes tikrai nesame choras, tačiau kaip ir režisierė tikime, jog folklorą scenoje galima pateikti įvairiai. Tuoj papasakosiu, ką turiu omenyje.

Sekmadienio pavakarę didžia istorine patirtimi turtingos Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemą apgobėme pakilia, džiaugsminga adventine nuotaika ir įžiebėme trečiąją vainiko žvakelę. Nepabūgę tikros žiemužės, Prezidentūros kieman sugužėjo vilniečiai ir sostinės svečiai, kurie ne tik klausėsi archajiškųjų, manoma, akmens amžių menančių sutartinių, advento dainų, pasakojimų apie meto papročius ir valgius, bet ir patys tapo šventės dalimi, įsisukę į ratelius ir žaidimus, padėjusius sušilti, jėgomis pasimieruoti, o gal net porą nusižiūrėti. Tokiame sambūryje nei pūga, nei skruostus nudažantis šaltukas visai nebaisūs.

Dėkojame LR Prezidentūrai, visiems susirinkusiems už nuostabią šventinę nuotaiką ir viliamės, jog mūsų visų jėgomis įžiebta trečioji advento vainiko žvakelė kartu įžiebė ir džiaugsmingos laukimo nuotaikos kibirkštį! Keturi kalnai, keturi kloniai, ir tuojau gelažiniais ratais, šilkų botagais mus pasieks laukiamoji Kalėda!

Tomas A.

 „Photostrolling“ nuotr. (daugiau nuotraukų albume)

Snieguotą ir pripustytą paskutinį lapkričio šeštadienį visi subildėjome į Tuskulėnų dvarą susitikti su tremtinių palikuonimis.

Kartu su renginio dalyviais pasigaminę eglutės žaisliukų, atsistojome pristatyti svečiams advento tradicijų. Tuo metu salėje sėdėjo dvi Lietuvos: iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę ratiliokai ir mūsų tautiečiai, kuriuos istorija buvo nubloškusi į tolimiausius Rusijos kraštus, bet dabar sugrąžino į Lietuvą. Kadangi visus lietuvius visada vienijo daina, tai ir savo pasirodymą pradėjome tremtinių daina „Kad ne auksinės vasaros“, kuri savyje turi tokią galią, kad net ir svečių, sunkiai suprantančių lietuvišką tekstą, akys spindėjo. Prisistatę perėjome prie advento programos, kurią pradėjo mūsų suvalkietė Indrė, paporinusi labai smagų pasakojimą. Paskui mūsų vedėjai trumpai pristatė būdingiausias šio laikotarpio dainų savybes ir programą pratęsėme dvišake daina apie antelę, kuriančią namus savo šeimai, ir apie mergelę, kuri rengiasi ištekėti. Kadangi advento dainose būdinga apdainuoti tai, kas vyksta Kūčių vakarą, tai ir elnias devyniaragis pas mus atšuoliavo, ir razumnas kiškelis visus aplakstė, o ir jau legendine tapusi ratiliokų daina apie lapelę lengvapėdę ir mergelę lelijėlę visus išjudino pajudėti nuo dūdmaišio garsų. Nutilus paskutiniam akordui, kulinarijos tradicijomis besidomintis Tomas pristatė svečiams Kūčių stalui būdingus valgius ir papasakojo apie jų reikšmę Kūčių naktį. Kadangi norėjome svečius kuo labiau supažindinti su mūsų tradicijomis, suskambėjo ir mūsų paveldas – sutartinės.

Sveiki, mieli „Ratilio“ naujienų skaitytojai!

Susitinkame pačiame rudens darbų įkarštyje. Lietingą lapkričio dešimtosios ketvirtadienį, baigiantis Vėlinių oktavai, susirinkome Šv. Jonų bažnyčioje giedoti kantičkų šv. Mišiose, kuriose buvo meldžiamasi už mirusius Vilniaus universiteto bendruomenės narius. Giesmės ramios, kontempliatyvios, verčiančios susimąstyti kiekvieną apie žmogaus gyvenimo trapumą ir Kūrėjo didybę. Giedoti mišiose visada yra didelė atsakomybė, tačiau šis kartas buvo išskirtinis. Be giesmių tūravojimo antru balsu gavau užduotį pagiedoti psalmę. Viena mano pusė sunerimo dėl išėjimo giedoti prieš visus, kita apsidžiaugė, kad atsirado naujas iššūkis. Turiu pasakyti, kad viskas puikiai pavyko, nes galėjau atsiremti į stiprų kartu giedančios Emilijos balsą.

Ruduo jau ritasi į antrą pusę, o „Ratilio“ nemiega! Paskutinį spalio sekmadienio rytą, miestui dar tik bundant, išjudėjome į Dzūkiją. Šį kartą turėjome nuostabią progą prisidėti prie šv. apaštalų Simono ir Judo Tado atlaidų šventės Marcinkonių bažnyčioje.

Naujiems mokslo metams tik prasidėjus, „Ratilio“ nenustygsta vietoj. Šįkart Kernavės archeologinėje vietovėje šventėme rudens lygiadienį ir Baltų vienybės dieną. Tiesa, mūsų ansamblis šiame renginyje dalyvauja jau antri metai, tad po pernykštės šaltos patirties visi pasirūpinome papildomais drabužių sluoksniais, nepamiršome sermėgų ir skarų.

Baigėsi „Ratilio“ stovykla ir nieko nelaukdamas prisistatė ruduo, pernelyg entuziastingai lįsdamas į kambarius, striukių rankoves, dienotvarkes ir širdį. Ką gi, prie darbų.

Po liepos gastrolių Dzūkijos krošti nutaram kelias nedėlias leist sau atsikvėpt, nurimt bei pasbūt su namiškiais, nes juk vosara ne gumina – čielus metus netrunka, o taip į kokį koncertų, stovyklų ar festivalį sudalyvaut kaip žiūrovui irgi rodu. Ale ir tos nedėlios prabėgo – išsiilgom Didžiosios aulos, instrumantų skambėjimo, šokių, bandrų dainėlių, bet vat labiausiai – vieni kitų.

Susirinkį vėl draugėn, numatėm sudalyvaut respublikiniam folkloriniam festivaly „Obelynės Žolinė 2022“. Per repeticijas atsišviežinį kas tai solinas daineles, kas šokių melodijas, o kas – šokių eigų ir žingsnėlius (ypač mon, su besipinančiom kojom), sekmadienį popiet pajudėjom į sodybų „Pas Pinčiuką“. Nukakį tėn ir visi sukaitį, movėm į Dubysų pasipliuškent – gaivumėlis, ne kitėp. Paskui išsiskirstam: vieni pavėsinan nuėja, kiti po vietų pavoikščiojo, o ratiliokės ajo žolynų rinktų vainikams. Ale pastarosioms buva keblumėlis, nes aplink sodybų veja trumpumo lyg ėglas spyglio, tad dairytis žolynų reikėja toliau. Vaikinai, tarp jų ir ošiai, rinkos vietos pavėsy teip papletkavot, pakol merginos žolynus rinkos, bet Mindaugas nutara nelaukt, kol jom kas nupins ar nenupins, ir ėmas iniciatyvas – savo vainikui lapingas ųžuolo šakėlas rankiojo.

Nu paskaitiau andai ratilioko Karolio straipsnį, kap „Ratilio“ in pescivalį „Čiulba ulba“ Subartonyse nušutinę bovijosi. Nu dar misliju: ale tai cyrkai, kap puikiai aukštaitis, (ne)pasiklydęs Dzūkijoj, viską tenais susakė. Nu i paėmė siuts, nervacija, didžiausia sarmata: ale tai aš, dar, daleiskim, nuo padzūkio, irgi neparašytau... Nor čia i ne (visai) apie mane, ale vė sėkmė didžiausia: vos nedėlia praėjus – jau mes vė in Dzūkiją varom. Tai jau čionais, klausykit, kokia, kiba, dzūkiška manija tą mūs ansamblį suėmus... Ale man tai vis unaris didžiausias čionais jum rašyti.

Nu i, žinokit, pierkūnai, kap smagiai praleidome čėsą liepos 22–24 dienukėm vykusiam respublikiniam folkloro festivaly „Subatos vakarėly“ Marcinkonyse – ale ne tik Marcinkonyse, ba i visam Dzūkijos nacionaliniam parke. Nu i pritikom kap tę buvę, ba festivalis skyrtas jaunimo metam.

Intensyvi liepa: kas grįžs iš Rumunijas, kas iš Latvijas festivalių, be ilgesnia poilsia traukėm į Didžiają aulą repetuot – dar viens festivals jau už poras dienų, liepos 14–17 dienomis „Čiulba ulba“ Subartonyse. Ratiliokai buva pakviest penktadienio vakarų pravest pasidainavims prie lauža, pagrot šokiuos ir sekmadienį padainuot Subartonių krašta dainų koncerte. Festivalių praretint ratiliokų kuopa turėj sukts iš padeties – ant popieriaus penktadienį turim keturs vedančius dains žmons, tarp jų ir aš, užkietėjs aukštaits, kiti stipriej vedantieji atvykst tik sekmadienį. Muzikantų frontas taip pat buvo praretints, tačiau greitai susidėj naujs sąstats, kurs ant scenos pasirodys pirmų kartų. Važiuodams iš repeticijos nervavaus, kad mana pasirinktos vedamos dainos man ne dzūkiškai skamb, o kažkode aukštaitiškai ir aš nepritaps dzūkų festivaly.

Rasos arba Joninės yra viena ryškiausių tradicijomis apipintų švenčių metuose, burtų ir įvairių papročių gausa neatsiliekanti nuo Kūčių nakties. Šiais metais ilgiausias metų dienas su dalimi ratiliokų praleidome Klaipėdoje, kur vyko tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“.

Pavasarišką, vaiskų Bernardinų sodo klegesį pakeitė tykus žaliavimas. Iš XIX a. puošmenų vėl įšokta į kasdienius džinsus (nors jau taip norėtųsi vasarinės suknelės). Keturias dienas trukusi garbinga folkloristų šachmatų partija su lietumi rodosi kaip sapnas, ar bent jau pasilikusi kažkur seniai praeity. Apie ją primena tik vis dar taip pat žydinčios alyvos ir pakalnutės. „Skamba skamba kankliai“ padovanojo tokią gausybę malonių susitikimų, nuotykių, atradimų, kad nėra net minties visa tai sutalpinti į vieną kitą pastraipėlę. O aš, gerbiamieji, dar ir pašnekėti mėgstu, komunikacijos mokslų diplomas visgi. Tad štai, prieš jūsų akis – ratiliokiškoji 49-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ kronika.

Šiais metais Užgavėnės įgyja ne naują, bet seną prasmę. Turbūt iš pirmo žvilgsnio ši šventė atrodo kaip tuščio juoko ir linksmybių metas, tačiau esmė glūdi šiek tiek giliau. Dar ne per seniausiai persirengėliai lydėdavo ne tik Užgavėnes, bet ir Kalėdas, Velykas, vestuves ir kitas šeimos šventes. Tikėta, kad persirengėlis turi ypatingą galią, mat yra iš kitur – ne iš šio pasaulio. Jis buvo ypač gerbiamas, nes gali padaryti įtaką šiame pasaulyje gyvenančių žmonių ir gyvulių vaisingumui ir laukų derlingumui. Todėl persirengimas nebuvo pasityčiojimas iš kokio nors veikėjo, bet bandymas pakreipti gerus dalykus į savo pusę ir nuvyti šalin blogus. O šiomis dienomis visi, taip pat ir ratilliokai, ypač trokšta gero ir bodisi blogo. Todėl nekilo abejonių, kad turime čiupti kaukes ir važiuoti į Rumšiškes švęsti Užgavėnių.

Sasułės,

dartės jumiem tokių indomybį apie žmonelius paporysiu. Nu kokie anys čiudni! O jau ypač ciej ratiliokai. Žinau, ba gi gruodzin sekiojau juos visur, kap jiej in „Laumių monų“ turų išvažau. Da kap pirmų roz apie mus ty visap Vylniun porino, aš nė negirdėjau, ale paskum gi ir mani pasiekė pletkas, kad ca kokis tai žmonių jaunimas dabar jau kurorti dzyvus apie mano sasaris šneka. Nu palaukit, pamislinau – ir insmukau in jų autobusų in Klaipėdų.

Sveiki gyvi, mieli „Ratilio“ naujienų skaitytojai!

Su jumis sveikinasi vos šį rugsėjį „Ratilio“ gretas papildžiusi Emilija 😊

Galiu patikinti, kad užpraeitą savaitę per tris „Ratilio“ pasirodymus įvyko tikras mano „atsivertimas“ į folklorą. Visai simboliška, kad savo pažintį su folkloru pradėjau tarptautiniame festivalyje „Pokrovskije kolokola“, kur sutartines bei Nibragalio kaimo tradicinę dainą pristatėme tarptautinei auditorijai – buvo puiki proga parodyti savo tapatybę ten, kur maišosi kultūros ir buriasi žmonės iš kitų šalių.

Nors rugsėjis kasmet žymi naujų mokslo metų pradžią ir lėtą rudeniškų darbų įsibėgėjimą, mums ilsėtis neleido – mėnesį baigėme su trenksmu!

Dar nepasiekus kvajomis kvepiančio dzūkų krašto, kur penktadienio pavakarę K. Dineikos sveikatingumo parke turėjome pristatyti „Laumių monų“ programą, išdaigas ir cūdus pradėjo krėsti pačios laumės. Tai vienam kraujas iš nosies bėgti pradėjo, tai kitas tik po kurio laiko pastebėjo, kad skudučiai taip ir nepaliko rudeniškomis spalvomis besidažančios M. K. Čiurlionio gatvės. Ir pačiame pasakotojų konkurse Druskininkuose netrūko paslaptingumo. Prisiklausius įvairiausių pasakų porinimų, netoliese čiurlenanti Ratnyčia, retkarčiais suūbiantis didysis apuokas ir Nemuno slėnius ir kelius užklojantis tirštas rūko debesis įbaugino ne vieną.

Turėjom labai ilgas atostogas – net dvi savaites tarp koncertų. Sekmadienį naujai mažlietuvių folkloru papildytą programą vežėm į Zarasų Žolinę.

Liepos 29 d. pilnomis rankomis instrumentų lipome į sceną ratiliokiškai švęsti jau įsisiūbavusių Mažosios Lietuvos etnodienų. Kadangi esu nepagydomas matematikas, suskaičiavau, kokį gi Mažosios Lietuvos derlių užauginom. Koncerte viena kitą mainė 3 solinės dainos, 3 merginų dainos, 3 vaikinų dainos, 4 bendros dainos ir 6 šokiai. Be viso to, dar demonstravome 9 paprastesnius vakaroninius šokius. Be abejo, neprekinės išvaizdos ne ką mažesnis derlius nugulė tarp Didžiosios aulos sienų ir laukia kitų koncertų.

Kai prieš septynerius metus (!) atėjau į „Ratilio“, kaip tik pradėjome mokytis kantičkinių giesmių. Man kantičkos buvo naujas žanras (nežinau, ar nebuvo jos populiarios mūsuose, ar stigo vaikystėje žinių atpažinti). Nebepamenu, kaip tuomet jas priėmiau – tikriausiai smalsiom ausim, nors būta pajuokavimų, kad nubarstė dalį naujokų giesmių aukštybės... Tada, bent jau mes, ansambliečiai, nenujautėme, kiek su jomis draugausime – tąsyk, rodos, ruošėmės vienoms Mišioms Vilniuje. Bet, užsukusios į „Ratilio“ repertuarą, giesmės pasiliko ir įsišaknijo – giedojimas Mišiose tapo neatskiriama Palangos Jurginių dalis, vežėmės kantičkas keliaudami į tremties vietas, deja, teko ir ansambliui brangių žmonių jomis išlydėti.

Vasara Vilniuj – tai tokia vingiuota pokalbių tema, kad, jei pradėtume ją narplioti, neprailgtų net ilgiausia kelionė. Gerai, kad kaskart, kai jau, regis, pradeda plūsti ilgesinga „bet kur, kad tik nuo asfalto“ nuotaika, vis pasitaiko, kad pavilioja kokia tolima šalis, sužavi savo mėlynomis kalvomis, tik iš nuogirdų pažįstama kalba, o iš ten parvykusių pirklių ir piligrimų pasakojimai apie vietinių žmonių manieras, temperamentą, meno lygį ir muzikos skonį užgniaužia kvapą. Visų šių turtų pavilioti nusibaladojom į vieną tokią spalvingos istorijos ir kultūros šalį – Plungės miestelį. Liepos 3–4 dienomis čia vyko folkloro festivalis „Saulelė raudona“, kuriame, nepaisant visų tų kilometrų, mus priėmė kaip vienos didelės šeimos narius.

Pagaliau. Nerandu geresnio žodžio apibūdinti visai emocijų visumai, kuri apima pagalvojus apie festivalį „Čiulba ulba“. Aš nesu festivalių žmogus, todėl šis dzūkų kultūros festivalis man buvo pirmas, į kurį važiavau ne tik kaip ansamblio narė, bet ir dėl asmeninio suinteresuotumo. Bet tas žodis „pagaliau“ išreiškia visą džiaugsmą dėl atsinaujinusio kultūrinio gyvenimo, kuris su vasaros pradžia pamažu vėl atgimsta.

Jeigu per paskutiniuosius „Skamba skamba kanklius“ kas nors būtų pasiūlę festivaliui ruoštis keturių kvadratinių metrų plotelyje, kuriame telpa tik kėdė ir rašomasis stalas, turbūt ne vienas ratiliokas būtų ne tik garsiai nusijuokęs, bet dar ir pirštu prie smilkinio pasukiojęs. Gegužės mėnuo visiems folkloru kvėpuojantiems Vilniaus universiteto studentams gyvenimą užpildo nekantriu laukimu, nesibaigiančiomis, dažnai sumišimą atnešančiomis repeticijomis, planavimu ir tų pačių planų braukymu; kvapą užgniaužia šviežiausių pavasario vainikėlių kvapas, o širdį užlieja dainos, sutartinės ir giesmės… Tačiau kankliai skamba ten, Vilniuje. O aš čia, kaime, prie to paties stalo, žvelgiu pro langą, kuris rodo toli gražu ne aidinčius universiteto kiemus ar sausakimšas senamiesčio gatves.

Taip atrodė karantininis pasiruošimas šių metų festivaliui „Skamba skamba kankliai 2021“.